Pokalbis su… Vile Vėl


Perskaičius L. Jakonytės žodžius apie Vilės Vėl kūrybą, kaip apie jaukų, šviesų, švelnų ir pilną „tikro“ gyvenimo pasaulį su džiuginančia ir skaudinančia patirtimi bei pažinimu, pagalvojau, kad tai labai taiklūs žodžiai, apibūdinantys ir naujausią autorės knygą. Šiandien Jūsų dėmesiui – keletas klausimų, kuriuos man labai norėjosi užduoti perskaičius „Pereik tiltą, kvaily“.

Ar Jūsų veikėjai turi atitikmenis realybėje? Galbūt kažkas galėtų knygoje atpažinti save?
Kas yra vertingiau – papasakoti apie tikro asmens likimą ar prasimanyti ir asmenį, ir jo istoriją?

vile-vel
Nuotrauka iš sofoklis.lt

Aš pati labai vertinu kasdienybę, nes viskas, kas vyksta, gali įvykti tik joje. O tai, kas vyksta galvoje, – efemerija, svaičiojimai. Nors iš tiesų yra sudėtingiau. Kieno nors pasakyti ar užrašyti žodžiai nusėda mūsų sąmonėje, nulemia tai, kuo žavimės ar ko nekenčiame, virsta mūsų nuostatomis, o tada tampa žodžiais ir veiksmais. Išeina, kad mintys formuoja tikrovę. Nors ne, vis tiek svarbesnė kasdienybė, tai ji atsijoja paistalus nuo tiesos, sugriauna utopijas – ir visuomenines, ir asmenines. Tik kad žmogaus laikas nebegalinis, jis negali atitaisyti to, kas jau buvo.

Kažkada pradėjusi skaityti vienos autorės apsakymus apstulbau – čia tai bent! Šitaip galima papasakoti tik tai, kas skauda asmeniškai! Kokia patirtis, koks likimas! O paskui ėmė kirbėti įtarimas, kad viena moteris negali tiek daug skirtingų dalykų išgyventi. Tas supratimas mane šiek tiek nuvylė: norėjau tikro gyvenimo. Kiek jo mano knygoje? Na, aš pati iš ten. Tik bandant papasakoti viskas pasikeičia. Nė pati nebeatskiriu, kas buvo ar būna iš tikrųjų, kas kilę iš nuojautos, kaip galėtų būti, o kas iš noro pataisyti tai, kas galėjo būti kitaip.

Jei kas pavadintų šią knygą „tokia kasdieniška…“ man būtų didelis pagyrimas, nes vienas iš akstinų parašyti ją buvo noras perteikti net ne mintį, pojūtį, kad tik tiesioginis sąlytis su tikrove yra gyvenimas.

Perskaičiusi knygą dar ilgai galvojau, kas nutiks ateityje vienam ar kitam veikėjui, kaip turėjo baigtis „Pasakyk man“. Ar mintyse turite Auksės istorijos tęsinį?
Labai jaunų žmonių meilė gali būti tokia stipri, kad jiems patiems nebeištveriama. Tada savisaugos jausmas priverčia juos atsisakyti meilės. Todėl dažniausiai kūriniai apie didelę meilę yra tragiški. O aš norėjau tragizmo išvengti. Bandžiau nubrėžti labai neryškią paralelę tarp Auksės ir Simono santykių  ir serialo „Pasakyk man“ herojų. Čia tokia svajonė apie vienintelę viso gyvenimo meilę. Auksė ir Simonas abu turi bruožų, kurie rodo juos galint labai stipriai pamilti. Bet neleidau jų meilei labai įsiliepsnoti – viskas dar ateityje.

pereikt-tilta-kvaily-banerisKuri dalis rašymo procese Jums yra sudėtingiausia?
Sudėtingiausia, kai jau pabaigi knygą ir duodi ją kam nors perskaityti – draugėms, artimiesiems, leidyklai. Tada sulauki patarimų, kad tą ir tą dar būtų galima patobulinti. Kadangi atskiros vietos vienaip ar kitaip susijusios, vieną taisant, kita sugriūna. Dauguma pastabų būna reikšmingos ir paprastai į jas atsižvelgiu, nors labai jautriai reaguoju. Nenoras kam nors leisti liestis prie teksto yra neracionalus, bet labai stiprus, todėl kelias nuo leidyklos iki spaustuvės man labai nervingas.

Kokias knygas pati mėgstate skaityti labiausiai?
Neturiu vienos mėgstamos spalvos, gėlės, vieno valgio, vieno metų laiko, ir knygos man labai skirtingos patinka.

Atpažinti gerą kūrinį – Jūsų specialybė. Kokie, Jūsų nuomone, yra pagrindiniai geros knygos bruožai?
Geros knygos neturi vienos bendros ypatybės. Labai svarbu geras siužetas, bet yra puikių knygų apskritai be aiškaus siužeto. Dar svarbiau, kad charakteriai būtų  išraiškingi. Bet yra šedevrų ir be stiprių charakterių. Socialinė problematika svarbi, bet yra puikių visišką individualizmą išaukštinančių kūrinių. Stilius labai svarbus, bet geriausia, jei jis visai net nepastebimas – jei skaitant atskirai nuo turinio jo nejauti.

Duosiu pavyzdį: man labai patinka Grahamo Greene‘o romanai. Jo visam gyvenimui įsimintini personažų charakteriai, nes jis viską išmano apie žmogaus prigimtį ir priežastis, kurios nulemia asmens veiksmus… Jo romanų siužeto vingiai nenuspėjami – nuo pirmo iki paskutinio puslapio išlaikoma įtampa. Jo puikus humoro jausmas. Jis išmano viso pasaulio istoriją ir politiką – ne veltui buvo britų žvalgybininkas. Bet ne tai labiausiai žavi – jo kūriniuose visada yra personažų, kurie veiksmingai siekia tiesos, ne, gal greičiau ne tiesos, o teisingumo, ir žmoniškumo, ir visada yra kitų personažų, kurie dėl kokių nors labai suprantamų, žmogiškų priežasčių žmoniškumą pamina… Ir jeigu laikytume Greene‘o romanus tobulumo etalonu, tai labai nedaug kas šiam autoriui prilygtų. Bet taip nėra. Sakykim, Jono Biliūno „Joniukas“, aišku, tai kitos epochos, kito žanro, kitos stilistikos kūrinys, bet jis tokio pat tobulumo kaip Greene‘o romanai. Žmoniškumo teigimo stiprumu jie panašūs. Norėjau pasakyti, kad kartais iškeldami vieno autoriaus stipriąsias savybes mes pažeminame visus kitus. Jie vienas kitam saulės neužstoja.

Jei rašytumėte fantastinę istoriją jaunimui, apie ką ji būtų?
Fantastika leidžia arba nepaisyti fizikos dėsnių, arba sukurti visiškai kitokią socialinę tikrovę. Bet visa kita – personažų santykiai, aplinkybės, kuriose personažai atsiduria, ir jų poelgiai reaguojant į tas aplinkybes – prasmingi tiek, kiek mums pasako tiesos apie mus pačius. Manęs nežavi kovos fantastinėje literatūroje – žmogus labai trapus, jį lengva nužudyti. Aišku, tokie kūriniai skatina supratimą, kad ir beviltiškomis aplinkybėmis verta priešintis (fantastiniame kūrinyje net įmanoma pergalė). Bet trapus ne tik žmogaus kūnas – visokiomis manipuliacijomis paveikiama žmogaus psichika. Fantastinė literatūra, kurioje vaizduojama, kaip žmogus atsispiria aplinkos spaudimui, man kur kas įdomesnė, nors ir čia pergalė fantastikos sričiai priklauso.

Jei rašyčiau fantastinį kūrinį, svarstyčiau visų kalbų sugyvenimo galimybę. Kažkur skaičiau, kad dirbama ties žmogaus minčių skaitymu: kompiuteris pasakys, ką žmogus galvoja. Tegu žmogus galvoja pats sau, ką tik nori. Manau, kur kas svarbiau būtų išversti tai, ką jis sako ar rašo, į kitas kalbas. Vertimo programoms tobulinti labai svarbu, kad būtų sukaupta daug žmogaus išverstų tekstų. Reikia lyginamųjų analizių. Čia tokie platūs darbo barai. Bet pati išeities situacija labai paprasta: jei žmogui neįdomus nei jis pats sau, nei kitas jam – nėra nei ką pasakyti, nei ką išgirsti, nei ką išversti.

Rašyti pradėjote vėlai, nes Jums buvo baisu nuvilti save ir kitus. Ką dabar patartumėte jaunesnei sau?
Matyt, esu beviltiška realistė, nes tokio klausimo niekada sau nekėliau. Ilgai mąsčiau. O taip, turėčiau, ką patarti. Būtina labai rimtai rašyti dienoraštį. Su perskaitomų knygų, filmų, politinių įvykių analize.

Kokį svarbiausią patarimą duotumėte jauniesiems rašytojams?
Nebūsiu originali: patarčiau pažinti Lietuvą, žiūrėti į pasaulį iš Lietuvos perspektyvos ir į Lietuvą iš pasaulio perspektyvos, skaityti, mąstyti, kalbėtis, skaityti, mąstyti, kalbėtis…

Ir pabaigai – ar galite išduoti, kas paliko saldainį Auksei?    
Ar pastebėjot, kaip būna su maloniomis staigmenomis? Padarai staigmeną, o adresatas nepastebi ar apsimeta, kad nepastebėjo. Neiškentęs neva atsargiai pasiteirauji – ir išsiduodi! Viskas, nusivili pats savimi: kam dėjai tiek pastangų, jei negali prikąsti liežuvio! Arba atvirkštinis variantas: niekaip neišsiduodi, kad tai tavo darbas. Adresatas priskiria jo autorystę visai kitam asmeniui. Kitas asmuo ginasi, bet tai tik patvirtina įtarimus, niekas nebeabejoja, kad tai jis… O tu ir lieki kvailio vietoje.

Auksė norėtų, kad saldainį būtų padėjęs Rokas, kaip ženklą, kad jis atsiprašo ir nepyksta ant jų. Bet Rokas turbūt jaučiasi teisus ir nekaltai nukentėjęs. Kas gali žinoti? Niekas nebeprisipažins. O juk būtų puiku retkarčiais rasti ant savo stalo saldainį: jaustum, kad yra tau palankių žmonių ir visiems aplinkui būtum atidesnis ir malonesnis. Kam nors kitam rytą saldainį atneštum: jis visą dieną visiems šypsotųsi.

Dėkojame autorei už atsakymus ir lauksime naujų jos kūrinių.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s