Jerome David Salinger: garsus rašytojas, kuris nenorėjo būti garsiu


Vaizdo rezultatas pagal užklausą „salinger“Apie amerikiečių rašytojo Jerome David Salinger knygą „Rugiuose prie bedugnės“ (angl. „The Catcher in the Rye“) retas kuris nėra girdėjęs. Dauguma jūsų tikriausiai netgi ir skaitėte šią knygą arba lietuvių, arba anglų, o gal ir abejomis kalbomis. Nors knyga buvo išleista 1951 m. liepos 16 d., knyga nepraranda savo populiarumo ir šiomis dienomis. Kasmet yra parduodama daugiau nei 250 tūkst. knygos kopijų plonu viršeliu.  Moksleiviai mielai ją ima iš bibliotekų ar nusiperka savo kopijas. Tačiau retas žino, kad knyga iš tikrųjų niekados nebuvo skirta paaugliams, nors pagrindinis personažas Holdenas Kolfildas yra šešiolikmetis vaikinas. Nustebote? Pasirodo, Jerome David Salinger rašė šią  knygą suaugusiems, kad jie galėtų dirstelėti į paauglių gyvenimą, tačiau paaugliai taip pamėgo šią knygą, kad mažai kas suabejoja, koks yra „Rugiuose prie bedugnės“ skaitytojas. Tačiau ne tik pati knyga, bet ir autorius turi įdomią istoriją, ir mes pamėginsime čia pristatyti pačius įdomiausius faktus.

Apie autorių:

Daugiabutis 1133 Park Avenue Manhetene, kuriame rašytojas užaugo.

Jerome David Salinger gimė  1919 m. sausio 1 d., o mirė 2010 m. sausio 27 d., jam buvo sukakę 91 metai. Žinomiausias autoriaus kūrinys, kuris jį ir išgarsino, buvo, žinoma, „Rugiuose prie bedugnės“. Po knygos sėkmės autorius užsisklendė ir vengė viešumos. Paskutinis jo sukurtas kūrinys buvo publikuotas 1965 m., o paskutinį rimtą interviu jis davė 1980 m.

Rašytojas užaugo Manhetene, Niujorke. Trumpas istorijas jis pradėjo rašyti jau vidurinėje mokykloje, kelios jų buvo publikuotos „Story“ žurnale ketvirto dešimtmečio pradžioje, prieš pradedant tarnauti Antro Pasaulinio karo metu. Gerai kritikų priimta istorija „A Perfect Day for Bananafish“ „New York“ laikraštyje, kuriame vėliau autorius publikavo daugumą savo kūrinių.

Jaunystėje Jerome David Salinger labai troško sulaukti dėmesio. Koledžo laikais rašytojas gyrėsi savo rašytojo talentu ir siekiais, rašė išdidžius laiškus  Whit Burnett, „the Story“ žurnalo redaktoriui. Tačiau kai staiga jį užgriuvo sėkmė ir pripažinimas, taip staigiai ji jam ir išbluko. „Saturday Review“ leidinio žurnalistams rašytojas pasakė, kad jam įgriso ir bloga matyti savo nuotrauką ant „Rugiuose prie bedugnės“ knygos įvynioklio (angl. the dust jacket) ir pareikalavo, kad ji būtų išimta iš tolimesnių tiražų. Tačiau tai dar ne pabaiga. Rašytojas paliepė savo agentui sudeginti bet kokį paštu gautą gerbėjo laišką.

Salinger with his daughter Margaret
Rašytojas su dukterimi.

1953 m. rašytojas, kuris iki tol gyveno East 57th Street Manhetene, pabėgo iš literatūrinio pasaulio ir apsigyveno 90 akrų sklype, esančiame ant medžiais augančios įkalnės Kornvalyje. Atrodė, kad Salinger mėgino įgyvendinti Holdeno troškimą pasistatyti sau mažą namelį iš pinigų, kuriuos jis užsidirbo, ir ten nugyventi visą savo gyvenimą.

Rašytojas retai palikdavo namus, išskyrus tuos kartus, kai tekdavo skristi į Floridą ar susitikti su William Shawn, tokiu pat atsiskyrusiu, kaip jis, „The New Yorker“ buvusiu redaktoriumi. Po to, kai rašytojas persikėlė į Naująjį Hampšyrą, jis pradėjo vis mažiau publikuoti savo kūrinius, o galiausiai ir visai nustojo tai daręs.

1953 m. rudenį, jis susidraugavo su vietiniais Naujojo Hamšyro paaugliais ir leido vienam iš jų paimti iš jo interviu manydamas, kad interviu pasirodys vietiniame laikraštyje, vidurinės mokyklos puslapyje, tačiau straipsnis pasirodė kaip pagrindinis laikraščio straipsnis. Salinger pasijautė apgautas ir nutraukė visas draugystes su paaugliais ir aplink savo teritoriją pastatė aukšta tvorą. Nuo to karto jis retai bendravo su žurnalistais, išskyrus tą kartą 1974 m. kai „The Times“ žurnalistui jis pasakė: „Nepublikavime slypi nuostabi tyla. Ji yra rami. Nejudanti. Publikavimas yra siaubinga invazija į privatumą. Man patinka rašyti. Aš dievinu rašymą. Tačiau aš rašau tik sau ir tik dėl savo malonumo.“ (angl.: „There is a marvelous peace in not publishing. It’s peaceful. Still. Publishing is a terrible invasion of my privacy. I like to write. I love to write. But I write just for myself and my own pleasure.“)

1984 m.  britų literatūros kritikas Ian Hamilton susisiekė su Jerome David Salinger, siekdamas parašyto rašytojo biografiją. Nereikia stebėtis, bet rašytojas atmetė pasiūlymą sakydamas, kad viešumo jis daugiau nenori. Tačiau Ian Hamilton vis tiek nusprendė rašyti biografiją. 1986 m. Salinger padavė Ian Hamilton į teismą siekdamas, kad kritikas nenaudotų savo biografijoje jokių citatų ir perfrazuoto teksto iš jo nepublikuotų asmeninių laiškų. Kaip baigėsi teismas? Rašytojas laimėjo, tačiau šioji pergalė jam kainavo viešumą. Rašytojas tai pat 2009 m. birželį padavė į teismą švedų autorių Fredrik Colting, kuris teigė išleidęs „Rugiuose prie bedugnės“ knygos tęsinį.

Apie „Rugiuose prie bedugnės“ knygą:

1940-1950 m. rašytojas pasakojo žmonėms, jog rašo knygą apie maištingą paauglį. Knyga kone iškart po išleidimo tapo viena iš perkamiausių knygų, o tai sukėlė tikrai nemažai sumišimo mokytojams ir bibliotekininkams, kuriems reikėjo priimti sprendimą, ką daryti su šia knyga, kuri, kaip žinia, pasižymi vulgaria kalba, kuri, kai kurių žmonių nuomone, neturėtų niekados patekti į jauno žmogaus rankas.

„Rugiuose prie bedugnės“ tapo viena daugiausiai uždraustų ir kartu pristatomų knygų mokslo įstaigose. Šis kūrinys pradėjo būti įtraukiamas į koledžų literatūros sąrašus 1960-1970 m., kartu su kitais žinomais rašytojų darbais, pavyzdžiui, Joseph Heller „22-oji išlyga“, Kurt Vonnegut „Skerdykla NR.5“.

Pačioje knygoje yra nemažai paties autoriaus biografijos detalių. Jas galite atrasti skaitydami faktus apie autoriaus gyvenimą ir lygindami juos su kūrinyje pristatomais įvykiais ir detalėmis. Vienas iš pavyzdžių būtų tai, kad Holdeno vyresnysis brolis tarnauja armijoje. Pats autorius taip pat tarnavo armijoje Antrojo Pasaulinio karo metu.

Apie „Rugiuose prie bedugnės“ viršelį:

J.D. Salinger, pasirodo, buvo labai kategoriškas, kad jo kūriniams nebūtų priskirti jokie viršeliai ir iliustracijos. Jis teigė, kad nenori, kad skaitytojas kaip nors būtų paveikiamas viršelio ir susidarytų iš ankstinę nuomonę apie jo kūrinį. Visi trys jo trumpų istorijų rinkiniai, kurie tapo bestseleriais, neturėjo viršelio; ant jo buvo parašytas tik pavadinimas ir autoriaus vardas. Taigi, ikona tapusi raudono žirgo nuotrauka turėjo gauti autoriaus leidimą atsidurti ant viršelio. Šis viršelis buvo sukurtas rašytojo draugo, kuriuo Salinger labai pasikliovė, E. Michael Mitchell, kuris gyveno netoli rašytojo prie Konektikuto 5-to dešimtmečio pradžioje. Viename iš laiškų E. Michel Mitchell rašytojas rašė: Dėkoju Dievui, kad mes turėjome tai, ką turėjome, Maikai (angl. Thank God we had what w e had, Mike.“ ) Būtent tai sukuria naują mįslę, nes Mitchell išdavė draugą ir jo siekį neįsileisti į savo gyvenimą viešumo. Mitchell pardavė savo ir Salinger asmeninius laiškus. Kodėl? Niekas tiksliai nežino, tačiau yra manoma, kad Mitchell tai padarė tada, kai Salinger atsisakė draugui atsiųsti pasirašytą „Rugiuose prie bedugnės“ knygos kopiją, kuriai pats ir kūrė viršelį.

Mitchell sukurtas viršelis atrodo, kad iliustruoja knygos skyrių, kuriame Holdeno sesuo supasi ant žirgo karuselės Centriniame parke. Tačiau tai dar ne viskas. Originaliame tekste, t.y., anglų kalba, yra nemažai kartų vartojamas žodi horseįvairiomis formomis.  Taigi, šiuo viršeliu Mitchell ne tik iliustruoja vieną iš knygos skyrių, tačiau atkreipia skaitytojo dėmesį į arklio simbolį tekste.

Tačiau tai dar ne viskas. Šis raudonas arklys ant viršelio gali būti traktuojamas ir kaip vaikystės mirtis. Holdeno sprendimas nepriimti sesers pakvietimo atsisėsti ant žirgo ir su ja pasisupti gali reikšti, kad vaikinas pagaliau suvokė ir priėmė faktą, kad jo vaikystė pasibaigė, mirė.

Taigi, kaip matote šis viršelis nėra tik paprastas viršelis. Gaila, tačiau kaip tiksliai pats rašytojas prisidėjo prie šio viršelio kūrybos, nėra žinoma. Tačiau nepaisant to, šis viršelis yra įspūdingas ir vertas dėmesio.

Jerome David Salinger (dešinėje) su draugu Donald Hartog (kairėje) 1989 m.

Įdomūs faktai susiję su knyga:

  • Mark David Chapman, kuris nužudė 1980 m. John Lennon, aiškindamas savo padaryto nusikaltimo priežastį, paminėjo „Rugiuose prie bedugnės“ knygą, teigdamas, kad čia slypi paaiškinimas, kodėl jis taip pasielgė.  Žudikas netgi mėgino pasikeisti savo vardą į Holdeno Kolfildo, bet jam nepavyko. Yra pasakojama, kad kai Chapman nužudė J. Lennon, žudikas buvo rastas rankose laikydamas „Rugiuose prie bedugnės“ kopiją.
  • Robert John Bardo, kuris 1989 m. liepos 18 d. nužudė aktorę Rebecca Schaeffer, taip pat turėjo „Rugiuose prie bedugnės“ knygą su savimi, kai lankėsi Shaeffer bute Holivude ir ją nužudė.
  • Nors autorius niekados nesutiko duoti savo knygos ekranizacijos teisių, daug kino kompanijų vis tiek sukūrė veikėjus, kurių prototipas buvo Holdenas.

Jerome David Salinger yra įdomi persona, kurio siekis kone bet kokia kaina išsaugoti privatumą, pavertė jį tik dar įdomesniu asmeniu.  Jo gyvenime galima rasti labai daug įvairių ir įdomių įvykių, tačiau, jeigu juos visus paminėtumėme, tektų parašyti storą knygą. Taigi, tikiuosi šie keli įdomūs faktai apie jį sužadins jūsų smalsumą ir internete paieškosite daugiau informacijos apie autorių, pavyzdžiui, apie jo vaikus ir žmonas.

Keli lietuviški „Rugiuose prie bedugnės“ viršeliai:

rugiuose-prie-bedugnes-4rugiuose-prie-bedugnes-5rugiuose-prie-bedugnesrugiuose-prie-bedugnes-2rugiuose-prie-bedugnes-3rugiuose-prie-bedugnes-6

Naudoti šaltiniai:

kitty

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s