Pereik tiltą, kvaily – Vilė Vėl (knyga)


Ši knyga – tai Auksės istorija, nors visi pasakos ją savaip. Auksei keturiolika, ji tiesi, atvira ir labai nemėgsta veidmainių bei prisitaikėlių. Kas atsitiko, kad ji ėmė meluoti namie ir mokykloje, kad tokia aiški kasdienybė staiga virto painia ir sudėtinga? Į ką atsiremti paauglei, žengiančiai į suaugusiųjų pasaulį?

Apysakoje atsiskleidžia paauglystėje itin svarbūs santykiai šeimoje ir mokykloje, draugystė, ištverianti netikėtus išbandymus. Rašytojos kalba sklandi ir žaisminga, nuoseklus pasakojimas papildomas nenuspėjamomis detalėmis, kurios kuria gyvą ir patrauklų knygos pasaulį.


Pagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Originalo kalba: lietuvių
Išleidimo metai Lietuvoje:
 2016
Originalus pavadinimas: Pereik tiltą, kvaily
Leidykla (Lietuvoje):  Sofoklis
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: 10+
Žanras/ tipas: vaikų literatūra, jaunimo literatūra, realistinė literatūra
Mitinės būtybės/padarai/galios: nėra
Veiksmo laikas: šių dienų pasaulis
Puslapių skaičius: 168
Pasakotojas: trečias asmuo
Autoriaus (-ės) puslapis: –


Vilė Vėl lietuviškų knygų padangėje jau anaiptol ne naujokė, nors gal daug kam šis vardas dar nėra pažįstamas. Autorės bagaže yra pora vadovėlių, pora knygų suaugusiesiems, o „Pereik tiltą, kvaily“ yra jau trečioji knyga jaunimui. Sakyčiau netgi nekuklus bagažas, juolab, kad „Parašyk man iš Afrikos“ pelnė geriausios 2003 metų vaikų ir jaunimo knygos apdovanojimą. Manau, kad ir ši knyga yra labai reali kandidatė kituose Metų knygos rinkimuose.

Kodėl? Gal todėl, kad ji telpa į šios (vaikų ir jaunimo) kategorijos rėmus – pasakoja apie 14-15 metų paauglius, kalba sklandi ir smagi skaityti, knyga pasakoja apie šio amžiaus jaunimui aktualias problemas, kaip draugystė, meilė, pavydas, pripažinimo siekimas, savęs ieškojimas, netgi negalia.
Pradėdama šią istoriją neskaičiau anotacijos, žinojau tik tiek, kiek sakoma pirmajame sakinyje, kad tai yra Auksės istorija, nors kitiems ji atrodys visai kitokia. O gal netgi nereikšminga. Manau ją galima interpretuoti visaip, kadangi pati autorė palieka ne vieną neatsakytą klausimą ir nepabaigtą mintį.

Net nežinau, nuo ko pradėti pasakoti Auksės istoriją, nes ji pradžioje gal kiek painoka, nes čia daug visokių istorijų, po kurias yra šokinėjama lyg nuo akmens ant akmens – Auksė ruošiasi svarbiam koncertui, kuris suryja labai daug laiko, nes ji mokosi dar ir muzikos mokykloje, namų darbus ruošti suspėja tik prabėgomis… Tada paukšt, iššoka kitas veikėjas Domantas, kuris yra visiška priešingybė Auksei, kadangi vaikinas turi mokymosi problemų ir yra peštukas. Tada išvystame bedraklases Gaudenę ir Arkadiją (kurios nėra taip stipriai išvystytos, tačiau paverstos dar vienu lazdos galu – tobulos mokinės, tobulos mergaitės). Tačiau Auksė suserga, nebegali dainuoti Kongresų rūmuose, o grįžusi po ligos randa klasėje naujokę ir užimtą savo vietą suole. Ko gero tai ir yra ta tas lūžis, kai Auksė staiga supranta likusi ne tik be vietos suole, bet ir apskritai pasaulyje, nes niekas nevyko pagal planą. Ir kuo toliau, tuo sunkiau Auksei išlipti iš duobės, į kurią ji įkrito.

Iš tiesų niekas čia jai nebesvarbu. Nebėra galimybės sugrįžti į klasę, kurią paliko susirgusi: visi kitaip atrodo, kitaip kalbasi, mokosi kažką kita. Ją, Auksę, lyg ir pažįsta, bet iš tiesų yra užmiršę.

Šioje knygoje susipina daug istorijų, kas man labai priminė klasikinę lietuvių literatūrą, nes pasakojimas kaitaliojasi tarp dabarties ir praeities, tačiau ne taip, kaip įprasta jaunimo literatūroje, kadangi šuoliuose į praeitį dažniausiai atvaizduojami ne tik Auksės patirti įvykiai, o ir kitų asmenų gyvenimų ištraukos.

– Aš nežinau, kodėl žmonėms atrodo, kad gabumai yra jų pačių nuopelnas. Tai nėra nei išmintinga, nei dora. Mes čia visi esam, ne po vieną. Kas žino, kokia mūsų buvimo žemėje esmė?

Mane labiausiai intrigavo istorijos meilės linija, nes ji tokia mano akimis išskydusi ir neaiški Galbūt todėl sakyčiau, kad „Pereik tiltą, kvaily“ skirta jaunesniam skaitytojų ratui, kuris nesitiki didelių intrigų meilės fronte ir jausmingumo, nes aš galbūt kapsčiau per giliai, poruodama Auksę su kitu vaikinu, nei omeny turi autorė. Čia galbūt tas įsišaknijęs  jaunimo knygų šablonas, kai gerietis poruojamas su blogiečiu. Nors, galiu pasakyti, kad ši vieta lyg ir liko atvira, nes Auksė (arba pasakotojas) paliko mane nežinioje. Kad ir su slaptu gerbėju, palikusiu saldainį.
Kas man patiko šioje knygoje – tai sklandi kalba ir rašymo stilius, kaip dėliojami sakiniai. Kai kas aiškiai išdavė, kad rašytojas yra vyresnio amžiaus ir be jokių abejonių mokytojas. Pirma, kad mokyklos „virtuvė“ autorei yra tikrai labai gerai žinoma. Antra – įvairios istorijos iš sovietmečio. Tačiau viskas susidėliojo gražiai, įdomiai ir nenuobodžiai, dėl ko galėčiau papriekaištauti „Langas į ateitį“. Su kuo dar galėčiau palyginti šią istoriją? Manau su Anna Piwkowska kūriniu „Frančeska“ ar Kate DiCamillo „Reimė“. Tarp jų yra vienas bendras vardiklis, kurį galėčiau įvardinti taip: tai lengvai skaitoma, tačiau apie aktualias jaunimui problemas pasakojanti knyga, kurią galėčiau dovanoti jaunai paauglei.
Ši apysaka yra apie tai, kaip augdami keičiamės mes, ir kaip keičiasi mūsų požiūris į pasaulį, kai net nedideli sunkumai virsta tragedijomis. Ir kad kartais draugus galime rasti ten, kur nesitikėjome.


egliosha logo

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s