Žvaigždžių medžiaga – Renata Šerelytė (knyga)


 Timis – paauglys. Galima sakyti, yra užkietėjęs vienišius – socialiniame tinkle teturi vieną draugą. Gyvena kartu su savo pašėlusia močiute, laisvalaikiu mėgsta programuoti. Vieną dieną eidamas per miškelį jis randa nužudytos klasės draugės Evelinos kūną… Nors ir šiurpu, tai atrodo lyg atsitiktinumas.
Atsitiktiniais galima laikyti ir svarbius įkalčius, padėjusius atskleisti nusikaltimą, ir daugelį kitų Timiui nutikusių dalykų: pažintį su Kristupėliu iš Gūdžiojo kiemo, namie atsiradusią keistą katę, vėjo pamušalą senelį Bartoną, paslaptingą Evelinos sapnoraštį.

        O gal visa tai – ne atsitiktinumai, o dėsningų įvykių grandinė, kad Timis į pasaulį ir  artimus žmones pažvelgtų kitaip?

Tai šiuolaikiška istorija apie paauglius, beglobius, betėvius ir vienišus vaikus, kurie suaugę ne pagal metus, kurie rūpi, jei apskritai rūpi, tik patiems sau ir be paliovos ieško meilės ir savo vietos po saule.


Pagrindinė informacijazvaigzdziu-medziaga

Kalba: lietuvių kalba
Originali kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai:
 2016
Išleidimo metai Lietuvoje: 2016
Originalus pavadinimas: Žvaigždžių medžiaga
Leidykla: Alma littera
Ankstesnės dalys:
nėra
Serijos pavadinimas: 
nėra
Patartinas amžius: 12+
Žanras/ tipas: jaunimo literatūra, probleminė proza
Mitinės būtybės/padarai/galios: nėra
Veiksmo laikas: dabartis
Puslapių skaičius: 200
Pasakotojas:  vaikinas
Autoriaus (-ės) puslapis:  nėra


Ar yra Lietuvoje žmonių, kurie nebūtų girdėję apie vieną iš garsiausių mūsų šalies rašytojų Renatą Šerelytę?  Tikriausiai tik žmonės, tūnantys po akmenimis, nieko apie ją nežino. Ir štai, pasirodė nauja autorės knyga ir ji yra skirta jaunimui. Vėl! 😉

Renata Šerelytė jau yra išbandžiusi kelis jaunimo žanrus:  po Skomanto slapyvardžiu parašė„Jundos lemtis“, kuri priskiriama istoriniam žanrui, tada sekė maginio realizmo žanro „Rebekos salos“. Du tikrai labai skirtingi kūriniai. Naujoji rašytojos knyga „Žvaigždžių medžiaga“ yra detektyvas jaunimui. Kaip autorei sekėsi pabūti detektyve, dabar ir apžvelgsime. 🙂

Knygos pagrindinis personažas yra keturiolikmetis Timis, kuris gyvena su savo močiute, kadangi atsisakė su tėvais ir jaunesniąja seserimi skristi ir apsigyventi kažkur netoli Škotijos. Vieną dieną vaikinas eidamas taku miškelio aptinka savo bendraklasės Evelinos kūną. Kas jai nutiko? Ji nusižudė, o gal ją nužudė? Šie du klausimai yra šios istorijos varomoji jėga, tačiau ne vienintelė. Knygoje yra paliečiamos ir kitos temos, kurios pastaruoju metu vis drebina Lietuvą ar yra dažnai eskaluojamos. Tikriausiai šie mūsų šalyje nuaidėję skandalai apie globos namus ir įkvėpė autorę rašyti šią istoriją. Būtų logiška, nes autoriai semiasi įkvėpimo iš realybės 😉

Kas man knygoje labai patiko, tai kad autorė negaišta laiko ir netampo skaitytojų nervų (kaip dažnai nutinka lietuvių autorių kūriniuose). Renata Šerelytė iškart skaitytoją nubloškia į patį svarbiausią momentą – kūno atradimą. Nežinau kodėl, bet skaitydama knygos pradžią (kurią kažkodėl skaičiau netgi du kartus, nes kai pradėjau skaityti pirmą kartą, netyčia pradėjau nuo antro skyriaus :D), prisiminiau, kad John Green „Popieriniai miestai“ knyga irgi prasideda nuo momento, kai veikėjai atranda lavoną. Toks trumputis deja vu. Bet tokia jautį už ragų griebianti pradžia sudomino ir iškart įtraukė į istoriją, nors truputį teko priprasti prie trečiojo asmens pasakotojo. Man pačiai yra artimesnis pirmojo asmens pasakotojas :/

Timis pastebėjo ją atsitiktinai. Ir tik todėl, kad eidamas takeliu nespoksojo į planšetės ekraną. Paprastai neatitraukdavo nuo jo akių, bet štai vakar, įsigyvenęs į ekraną, užkliuvo už atsikišusios medžio šaknies ir su planšete drėbėsi į gličius, trylikto penktadienio siaubu dvokiančius lapus, o kai atsipeikėjo, ant klešnės rado dar ir balkšvus sutraiškyto šungrybio likučius.

Kaip minėjau, knygos pagrindinis personažas yra Timis. Būtent iš jo perspektyvos ir yra pasakojama istorija. Reikia pripažinti, kad lietuvių autorių kūrinių parašytų iš vaikino perspektyvos mes neturime daug, nors dabar atrodo, kad jie kaip grybai po lietaus padeda atsirasti knygynų lentynose. Tai labai džiugina, ir ypatingai turėtų laimingais padarytų mūsų vaikinus, o merginas truputį nuliūdinti, jeigu jums patinka jausmingos istorijos, kadangi Timis ganėtinai šalto proto ir nepasižymi emocijų raiška, todėl šioji istorija dėl to gali pasirodyti truputį šalta, bejausmė ar net pilka.

Taip pat reikėtų akcentuoti, kad jeigu nuspręsite skaityti šią knygą, jums teks priimti autorės pateiktas teksto žaidimo taisykles ir jomis neabejoti, nekelti klausimų, nes, jeigu darysite priešingai, viskas atrodys nelogiška ir pradės erzinti. Skamba keistai ar ne?

Vienu momentu skaitydama „Žvaigždžių medžiagą“ aš pradėjau kelti klausimus ir abejoti kūrinio žanru (pradėjau manyti, kad čia gal fantastinė ar paranormali, o ne realistinė detektyvinė istorija), nes Timio sukurta „Evelinos“ programa pavirto kažkokia… net nežinau kaip įvardinti. Gal „magiška“? Momentas, kai programa ir sapnas paragino Timį eiti ieškoti merginos dienoraščio ir dar pasakė, kur jo ieškoti, tikrai mane privertė pasimesti ir mėginti suprasti, kas čia kaip vyksta. Mėginau galvoti logiškai: gal programa turi prieigą prie interneto, tada kaip ir aišku, kad intelektinis protas gali lengvai orientuotis erdvėje bei laike ir Timiui viską pasakyti, tačiau jeigu mergina apie tokius dalykus internete nerašė, tada iš kur tokios žinios apie dienoraščio slaptavietę? o.O

Pats Timis pristatomas kaip talentingas programuotojas, o ne kaip talentingas psichologas, todėl programoje ir sapnuose pasirodžiusios Evelinos užuominos ir raginimai priverčia pasimesti ir pradėti galvoti, ar skaitai fantastinę ar realistinę istoriją. Taigi, nenuostabu, kad šioji vieta mane išmušė iš vėžių ir teko išjungti smegenis, kad galėčiau negrieždama dantų skaityti toliau, nes, deja, tas momentas istorijoje mane sugebėjo stipriai išmušti iš knygoje kuriamos realybės iliuzijos.

„Bet juk mes patys esame kilę iš žvaigždžių, ar ne? – perskaitė jos atsakymą. – Mes patys esame žvaigždžių medžiaga. Mes keliaujame kaip žvaigždės.“

Bet be šito didelio minuso man (gal jūsų tas momentas tiek nesujaudins, kaip tai padarė su manimi :D), knyga labai maloniai nustebino, nes… buvo tikrai ganėtinai įdomi ir sugebanti į save „įsiurbti“. Taip pat joje gausu kabinančių temų ir paauglio gyvenimo momentų. Buvo įdomu stebėti, kaip Timis netyčiomis padeda išpainioti Evelinos mirties aplinkybes. Tiesa, knygoje autorė neatrodo, kad stengtųsi kelti įtampą ir kurti nežinomybę, todėl, jeigu mėgstate aštresnius pojūčius, šioji knyga gali truputį nuvilti, nes ji yra palyginus rami ir nesiūlanti daug pavojų, nors intuityviai mes to tikėtumėmės, kai išgirstame žodžius „detektyvas ir „žmogžudystė.

Dabar turėsiu ir Eveliną“, – pamanė Timis. Jį nuvėrė keistas šiurpas. Ilgesys, o gal baimė, gniaužianti pilvo apačią. Kodėl pilvo, o ne širdies, paaiškinti nesunku – žmogaus žarnyne gyvena bakterijos, atsakingos už jausmų reguliavimą, ir jeigu tų bakterijų trūksta, žmogus gali netgi šizofrenija susirgti.“

Tačiau jeigu mėgstate ramias knygas, kuriose yra atskleidžiama veikėjų kasdienybė, jų gyvenimuose vykstanti paprasta drama bei yra įtraukiamos kokios nors socialinės problemos, tai šioji knyga bus tikras saldus saldainiukas su pasakišku įdaru viduje. Timio senelės meilės reikalai tikrai įdomūs kaip ir pati senelė, kuri atrodo, kad būtų kokių velnių priėdusi. Tikrai ne kiekvienoje knygoje galite paskaityti apie tokios brandžios moters meilės problemas 😀

Tačiau tai dar nėra viskas. Kai pradedate tikrai gilintis į pačią istoriją ir stebėti pagrindinio personažo Timio augimą ir pasikeitimą, galite atrasti pačias įvairiausias gelmes ir Lietuvos nūdienos aktualijas. Taigi, jeigu jums patinka ne tik mėgautis gražiai parašyta istorija, tačiau dar ir ją tyrinėti bei jose ieškoti prasmių, tai naujoji Renatos Šerelytės knyga jūsų tikrai nenuvils. Žinoma, knyga nenuvils ir tų, kuriems gelmės nerūpi, kadangi istorija tikrai nereikalauja jūsų daug mąstyti ir leidžia tiesiog mėgautis detektyvine istorija (jeigu nuspręsite išjungti logikos programą savo galvoje :D).

Šioje knygoje mane labai žavėjo Timio duotos pravardės žmonėms. Jos visos priklausė gyvūnams (pvz.: piranija ir pelytė), ir nesuteikiant daug informacijos apie tuos personažus, tu jau iš pravardės susidarai įspūdį apie juos. Tai viena iš įdomių istorijos detalių ir strategijų. Kitas man patikęs istorijoje esantis dalykas buvo katė.  Ten tai padaras!  Kai skaitysite knygą, tikriausiai ne kartą plačiai nusišypsosite būtent tada, kada bus aprašomas katinas 😉 Šio padarėlio poelgiai tikrai įdomūs ir smagūs.

Taigi, priėjome prie „Žvaigždžių medžiagos“ knygos apžvalgos pabaigos. Asmeniškai, šioji Renatos Šerelytės knyga man patiko žymiai labiau nei kitos dvi, kurias esu skaičiusi („Mėlynbarzdžio vaikai“ ir „Rebekos salos“). Knygą lengva skaityti, paliečiamos įvairios temos, ir ji dar priklauso detektyvo žanrui… Tiesa, stiprių pojūčių skaitytojams knyga gali pasirodyti kiek nuobodi.

 

kitty

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s