Pokalbis su… Laura Varslauskaite


Šįkart geriau susipažinkime su rašytoja Laura Varslauskaite ir jos nauja knyga “Mano didelis mažas aš“, kurios pagrindinis personažas – Dauno sindromu sergantis Benediktas. Ši knyga yra leidyklos “Alma littera“ 2016 m. surengto paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nominantė.

20161018_142101
Autorės asmeninė nuotrauka.

Dažniausiai pats pirmas klausimas, kuris užduodamas naują knygą išleidusiems rašytojams, yra toks: „kaip kilo mintis parašyti šią istoriją?“ Taigi, mums labai smalsu sužinoti, kas Jus paskatino ar įkvėpė parašyti istoriją iš Dauno sindromu sergančio vaikino perspektyvos?
Pats rašymo procesas tęsiasi visą mano gyvenimą. Net sunku pasakyti, kada tai prasidėjo. Tarsi aš visada kažką rašiau: poeziją, noveles, pavienes nežinia iš kur atklydusias mintis. Parašyti knygą būtent šia „netradicine” tema mane įkvėpė gyvenimas tiesiogiai. Turiu asmeninės darbo su žmonėmis, turinčiais mokymosi sutrikimų, patirties. Kadangi jau kurį laiką gyvenu Jungtinėje Karalystėje, bandžiau stebėti kokią vietą visuomenėje turi šie žmonės, kaip prižiūrimos jų teisės, tad natūraliai  uždaviau klausimą sau – o kaip yra Lietuvoje? Norėjosi apie tai pakalbėti, pabandyti šia tema užvesti dialogą su skaitytoju, būtent paaugliais. Į knygą galima pažvelgti ir plačiau: pakalbėti ne tik apie Dauno liga sergančius žmones, bet ir kitas žmonių grupes, visuomenės dažnai vadinamas „kitokiomis”, kaip antai skirtingos seksualinės orientacijos, odos spalvos ar kitoks požiūris į mus supančią aplinką.

Koks jausmas apėmė išgirdus, kad Jūsų knyga pateko į geriausiųjų leidyklos „Alma littera” paskelbto konkurso trejetuką?
Jausmas sunkiai paaiškinamas. Savaitę po šios žinios vaikščiojau tarytum per rūką. Labai bijojau įsitikinti, kad sapnuoju, nes po dvidešimties metų nuolatinio svajojimo tai atsitiko per daug paprastai ir kasdieniškai. Tarsi kitaip ir būti negalėjo.
Aišku, džiaugsmo ašarų irgi buvo.

Kaip gimė knygos pavadinimas? Ar jis buvo keičiamas ir tobulinamas?
Knygos pavadinimas gimė daug anksčiau nei pats tekstas. Tai buvo tarsi savotiškas istorijos starto ruožas. Tik turėdama pavadinimą galėjau aplink jį statyti visus veiksmo „aktorius”, siužetą, jis tapo atsvaros tašku ir pagrindine teksto mintimi.

Reikia pripažinti, kad „Mano didelis mažas aš“ knygos personažas nėra tipinis ir dažnai skaitytojų sutinkamas pagrindinis veikėjas.  Todėl labai yra įdomu sužinoti, kaip Jums pavyko įlįsti į Benedikto galvą ir pateikti pasaulį iš  Dauno sindromu sergančio veikėjo perspektyvos? Gal jūsų aplinkoje yra šiuo sindromu sergančių žmonių?

Rašyti šia tema pasirinkau racionaliai. Istorija ilgą laiką tūnojo mano galvoje, kurią bandydavau apvilkti vis kitokiu rūbu. Tad sužinojus apie „Alma littera” skelbiamą konkursą paaugliams supratau, kad šiai istorijai atėjo laikas materializuotis, tapti knyga. Juolab, kad mane erzina daugelis dalykų mūsų visuomenėje, aš noriu apie juos kalbėtis. Šia istorija tiesiogiai aprašiau pažįstamą Dauno sindromu sergantį vyrą vardu Joseph. Tik jis, skirtingai nei Benediktas, ką tik atšventė penkiasdešimtąjį gimtadienį. Nepaisant to, aš bandžiau aprašyti jį, galbūt, koks jis galėjo būti kai dar buvo berniukas, ką galėjo jausti būdamas paaugliu.

Kokią vietą istorijoje buvo lengviausia ir sunkiausia aprašyti? Kodėl?
Psichologiškai sunkiausia buvo aprašyti Oskaro pasirinkimą nusižudyti. Nenorėjau veltis į detales, naudoti dirbtiną didaktiką, ar tapti mokytoja, kuri juodomis raidėmis tekste užrašo jo pasirinkimo beprasmiškumą. Norėjosi, kad Benedikto charakterio pasirodymas tą sunkų akmenį nuritintų pamažu, tarsi netiesiogiai. Racionaliai pasirinkau istoriją baigti saulėtekiu – manau, kad po kiekvienos gyvenimo audros, jis visuomet išaušta.

Dažnai rašytojai prisipažįsta, kad prieš siųsdami rankraščius į leidyklas ar konkursus, jie duoda savo istorijas kam nors paskaityti ir jas įvertinti. Ar buvo koks nors asmuo, kuris skaitė ir vertino jūsų rankraštį prieš šiam patenkant į konkurso komisijos rankas? Jeigu taip, kokie buvo šio asmens pastebėjimai, komentarai ir/ar pasiūlymai?
Visuomet stengiuosi reaguoti į kritiką ir klausyti patarimų, tačiau šį kartą rašyti knygą baigiau vieną dieną prieš konkurso termino pabaigą, tad visi mano aplinkos „kritikai” ją perskaitė rankraštį jau išsiuntus į leidyklą. Didžiausias kritikas  – mano brolis, kuriam šiuo metu septyniolika. Manau, kad rašydama knygas paaugliams turiu puikų pretekstą jį pratinti pamilti knygas.

Garsusis anglų rašytojas ir dramaturgas Viljamas Šekspyras savo personažams parinkdavo vardus su prasme. Pavyzdžiui, vardas Hamletas reiškia “mėgstantis būti namie, namų žmogus“ ir tas, kas skaitė dramą “Hamletas“ supras, kodėl buvo parinktas toks vardas. Kaip Jūs parinkote savo personažams vardus? Ar žiūrėjote jų reikšmes, o gal tiesiog parinkote vardus pagal nuojautą?
Taip, iš tiesų nenorėjau savo veikėjams duoti kažkokių bereikšmių vardų, ir tikrai domėjausi vardo reikšmėmis. Benediktas yra vedinys iš lotyno kalbos žodžio „benedictus”, reiškiančio „palaimintas”. Be to, šis vardas turi ir stiprią religinę reikšmę. Tuo tarpu, Oskaras yra vedinys iš anglosaksų, lietuvių kalboje reiškiantis „Dievo ietis“, arba kildinamas iš keltų gali reikšti „elnių mylėtojas”. Šių dviejų vardų draugystė, mano manymu, labai simboliška.

Apie ką buvo Jūsų pati pirma parašyta istorija? Kada ją parašėte ir ar davėte ją kam nors paskaityti?
Kadangi pusę savo gyvenimo rašiau poeziją, prozos kūriniai gimė gana vėlokai. Pirmąją knygą „Liftas” parašiau prieš trejus metus, kuri materializavosi į elektroninę knygą. Ji pasakoja apie dviejų (šį kartą, moterų) gyvenimus, kurie persipina tarpusavyje magiškoje realybėje. Iš esmės, knyga pasakoja jaunos slaugės ir senelių namų gyventojos istorijas – vėl gi, rodos skirtingi likimai, tačiau gerai apgalvojus peršasi išvada, kad veikiausiai jas abi skiria tik …laikas.
Man labai artimas magiškojo realizmo žanras, tad beveik esu tikra, kad trečioji knyga turėtų iš kasdienybės išsikraustyti kažkur daug toliau už matymo horizonto.

Jūsų mėgstamiausia paaugliams skirta knyga ir kodėl?
Pati mylimiausia knyga, kurios net nepriskirčiau paauglių literatūrai (ji tinka absoliučiai visoms amžiaus grupėms) – Antoine  de Saint-Exupery „Mažasis princas”. Ji – nuostabus pavyzdys kaip į paprastą, iš pirmo žvilgsnio pasaką primenančią istoriją, galima sudėti visą pasaulio ir žmogaus egzistencijos išmintį.

received_10153835539736610Su kokiu rašytoju ar kokia rašytoja norėtumėte išgerti puodelį kavos/arbatos ir apie ką kalbėtumėtės?
Jeigu kalbame apie autorius, kuriuos teoriškai dar galėčiau išvysti, mielai kavos išgerčiau su Haruki Murakami. Norėčiau pasiteirauti, kodėl jo manymu, jis vis negauna literatūros Nobelio premijos.

Jeigu kalbame apie autorius, kurių realiame gyvenime išvysti nebegalime, tai be abejonės, būtų Jurga Ivanauskaitė.

Apibūdinkite „Mano didelis mažas aš“ tik trejais žodžiais
Knygą apibūdinčiau : ,,(ne)tikėta istorija pamąstymui”.

Kokį patarimą galėtumėte duoti pradedančiajam rašytojui?
Patarimą galiu duoti. Ir net tris.
1)  Visų pirma, labai svarbu suprasti, kad rašymas yra kelionė. Joje nėra galutinio taško, manymo „kad dabar jau parašiau tikrą šedevrą” ir sustosiu. Visada yra iš ko mokytis, atrasti savo stilių, niekas nesibaigia nei su pirma, nei su antra nei, galbūt su trylikta knyga. Mano manymu, rašymas yra procesas, o ne jo rezultatas.
2) Nelaukti įkvėpimo. Rašymas yra juodas sunkus kasdieninis darbas. Jeigu lauktume mūzos, tai tikriausiai pirmąją knygą pavyktų išleisti tik išėjus į pensiją. Tad kelias paprastas: nustot šnekėti apie „dabar tai parašysiu knygą”, bet tiesiog atsisėsti ir rašyti.
3) Nebijoti nesėkmės/kritikos. Dažniausiai visada, arba labai labai dažnai nepasiseka iš pirmo karto. Tai nesvarbu. Aš pati penkis metus siunčiau savo rankraščius praktiškai į visas įmanomas leidyklas, ir nesulaukiau jokio atsako. Jeigu tikrai kažko baisiai nori, tai atsitinka.

_dsc0628
Autorės asmeninė nuotrauka.

Vaniliniai ar šokoladiniai ledai?
Šokoladiniai! Nežinau, ką daryčiau be šito malonumo.

Žiema, pavasaris, vasara ar ruduo?
Kai buvau jaunesnė, maniau jog pavasaris (nesunku paaiškinti, nes gimtadienis ir su tuo susiję smagumai), tačiau dabar imu pastebėti, kad pirmąją vietą laimi ruduo. Daugeliui žmonių šis metų laikas asocijuojasi su rudenine depresija, mirtimi, naujais darbais ir mokslo metais, tačiau mane užplūsta nepaaiškinama romantiška melancholija, o pažliugę pūvantys medžių lapai po mano kojomis atvirkščiai, įkvepia. Be to, mėgstu kai lyja.

Vyturys ar pelėda?
Pelėda. Jeigu neturiu jokios rimtos priežasties keltis anksti, galiu miegoti valandų valandas. Miegas, mano manymu, yra pats nuostabiausias antidepresdantas, nes atsikėlus, visos problemos atrodo, na visais išmatavimais, mažesnės.

Mėgstamiausia frazė?
Šiuo metu mėgstamiausia mano frazė „Kada nors – tai ne savaitės diena”. Puikiai iliustruoja, kaip kartais net nesusimąstydami galvojame, kad viskas nutiks savaime. Bet juk nutiks tik tada, kada suplanuosim.

Kava ar arbata?
Vienareikšmiškai kava. Ir dažniausiai Latte.

Dėkojame autorei už atsakymus ir lauksime naujų jos kūrinių 🙂

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s