Koks yra mirties vaidmuo knygose?


Perskaitę straipsnio pavadinimą galima sumišti ir iškelti klausimą: „Ar mirtis turi kažkokį vaidmenį?“ Nors klausimas gali skambėti keistai, kai pagalvojame, kad atsakymas turėtų būti kaip ir aiškus, ir jo iškelti nėra prasmės. Istorijos autorius nužudo veikėjus, kai nori jais atsikratyti, arba veikėjai tiesiog žūsta nuo piktadario rankos. Daugiau vaidmenų mirtis gal ir neturi, o ir šių neatrodo, kad reikėtų. Deja, literatūroje mirtis nėra jau toks paprastai paaiškinamas ir lengvai apibrėžiamas dalykas, ir pradedant detaliau tyrinėti romanus, galima pastebėti, kad autoriai nusprendžia įterpti mirtį į savo kūrinius tikrai ne todėl, kad jie nori nužudyti veikėją ar parodyti, koks piktadarys yra pavojingas. Tačiau vis dėlto reikėtų patyrinėti ir jau išvardintas mirties priežastis prieš pradedant supažindinti ir diskutuoti apie kitas.

Autoriai neretai pasinaudoja mirtimi, kad būtų galima atsikratyti nereikalingais personažais. Geriau patyrinėjus, ypatingai knygų serijas, galima pastebėti vyraujančią piktadarių atsikratymo tendenciją; jie yra nužudomi. Piktadarys yra svarbus istorijos veikėjas tol, kol serija nepasiekia savo finišo tiesiosios, o kai tai padaro, jis tampa nebereikalingu personažu, kuriuo autoriai turi atsikratyti, ir dažniausiai tai yra padaroma jį nužudant. Vienas iš gerų pavyzdžių būtų visiems gerai žinoma J. K. Rowling „Hario Poterio“ serija, kurioje, paskutinės serijos dalyje „Haris Poteris ir mirties relikvijos“ valdovas Voldermortas yra nužudomas, ir tuo viskas pasibaigia. Kita gerai žinoma amerikiečių rašytojos Suzanne Collins distopijinė serija „Bado žaidynės“, kurioje pagrindinis piktadarys taip pat pabaigia savo gyvenimą. Tačiau skirtumas nuo J.K. Rowling piktadario aprašytos mirties, Suzanne Collins personažas miršta užspringdamas savo paties krauju juokdamasis iš Ketnės atliktos, kito istorijai jau nereikalingo personažo, kurio įvaizdis istorijoje pasikeitė iš geriečio vaidmens į piktadario, žmogžudystės. Taigi, galima prieiti išvados, kad autoriai pasitelkia mirtį, kad galėtų sklandžiai pabaigti savo serijas ir tarsi pakartoti taisyklę, kad piktavalių laukia pralaimėjimas ir kapo duobė.

Istorijos antagonisto ar jo sekėjų atliekamos žudynės yra kitas labai svarbus ir dažnai knygose sutinkamas dalykas. Priežasčių, kodėl istorijų autoriai priverčia piktadarius ką nors nužudyti nužudyti, gali būti kelios. Viena iš jų yra veikėjo portreto ar įvaizdžio kūrimas istorijoje, t.y., autorius šiomis žmogžudystėmis nori atskleisti, kad tas personažas yra tikrai blogas, ir jis turi būti sustabdytas bet kokia kaina. Antroji priežastis susijusi su įtampos kūrimu istorijoje. Kuo daugiau nekaltų žmonių miršta nuo piktadario rankos, tuo reikalai istorijoje atrodo rimtesni, ir pagrindiniam veikėjui yra užkraunama dar svarbesnė atsakomybė nesėdėti sudėjus rankų. Taip pat antagonisto ar jo šalininko žmogžudystės gali būti priežastis protagonistui veikti ir mėginti sustabdyti jį. Tačiau autoriai neretai nusprendžia suteikti kitą svarbesnę reikšmę veikėjui trokšti nubausti ar sustabdyti antagonistą, nors nekaltųjų žudymas ir yra ganėtinai svari priežastis protagonistui siekti sustabdyti piktadario veiksmus. Bet atsižvelgiant į tai, kad istorijos turi įtraukti skaitytoją ir jo nepaleisti, žaisti su jo emocijomis ir mintimis, neretais atvejais antagonistas nužudo protagonistui artimą asmenį arba jam artimo asmens artimą asmenį, ir regėdamas jo ar jos skausmą protagonistas nusprendžia viskam padėti tašką ir stoją į kovą su piktadariu ir jo šalininkais.

Dar viena priežastis, kodėl mirtis turėtų būti kviečiama į istoriją, yra noras atspindėti realybę. Kad ir koks būtumėte žmogus – sadistas ar šventasis – negalite nuginčyti gamtos dėsnio, kad tas, kas gimė, turi ir mirti. Jeigu rašote storas knygų serijas ar storą romaną, kuriame vienokiu ar kitokiu būdu atsispindi gėrio ir blogio kova, jūs neišvengsite mirties, nes, jeigu nei vienas veikėjas jūsų kovoje nebus mirtinai sužeistas, istorija praras realistiškumo pojūtį bei įtampą, nes skaitytojas sąmoningai ar nesąmoningai pradės justi, kad jo mylimi veikėjai niekados nemirs. George R. R. Martin “Ugnies ir ledo giesmė” serija, kurią mėgsta tiek paaugliai, tiek vyresni skaitytojai, yra puikus pavyzdys, kaip žaisti su mirtimi, ir neleisti skaitytojams tikėti, kad jų mėgstami veikėjai išgyvens iki pat serijos pabaigos. Autorius pasakoja istoriją iš daugybės veikėjų perspektyvų, kas savaime iškart skaitytojui veikėjas yra pristatoma kaip pagrindiniu personažu, kuris negali mirti, tačiau jis miršta ir iš to kyla įtampa, baimė ir nežinia, kas bus toliau, ir tai suveikia kaip kabliukas skaitytojams.

Bet dabar reikia iškelti klausimą, kas gali žudyti? Reikia nepamiršti, kad veikėjai gali mirti ne tik nuo vienas kito rankos, tačiau personažai gali pakratyti kojas ir paprasčiausiai dėl kitų dalykų, pavyzdžiui, ligos ar senatvės.  Tokia mirtis knygose netgi šiurpesnė, labiau įtraukianti nei antagonisto atliekamos skerdynės. Kodėl? Todėl, kad paprasčiausiai šio tipo mirties tu negali išvengti taip, kaip pašalinęs antagonistą. Juk jeigu jo nėra, daugiau niekas nemiršta nuo jo rankos. Tačiau kai tema pasisuka prie Giltinės, reikia susitaikyti, kad šioje situacijoje viskas yra kur kas sudėtingiau ir rimčiau. Tai ypatingai jaudinantis mirties vaidmuo knygose, nes jis įneša maksimalią realybės dozę į tekstą. Dažniausiai knygose šie veikėjai ir iš tikrųjų miršta, nes jeigu jie lieka gyvi, tai sugriauna realybės iliuziją. Vienas iš geriausių pavyzdžių yra John Green bestseleris “Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos”, kuri pasakoja apie įvairiomis, sunkiomis ligomis sergančius jaunus žmones. Mirtis ir nežinia yra jų palydovai. Tiek knyga, tiek filmas yra jaudinantis ir verčiantis ir skaitytojus, ir žiūrovus įsitraukti į istoriją ir nerimauti dėl veikėjų likimų.

Kitas mirties vaidmuo, kuris sutinkamas tiek fantastinėse, tiek realistinėse istorijose, yra artimo žmogaus mirtis. Veikėjai dėl šios netekties praranda įprastą savo gyvenimą ir saugumo jausmą. Dėl to personažai turi iš naujo mėginti adaptuotis prie aplinkos ir surasti būdą, kaip išgyventi netektį ir cdb_Lemiamas-apsisprendimas_z1vėl tapti stipriais bei normaliai funkcionuojančiais asmenimis visuomenėje. Mirti gali tiek artimas, tiek neartimas žmogus. Svarbiausia, kad ši mirtis stipriai paveiktų veikėjo gyvenimą, ir jis nesijaustų saugus ir ramus. Cat Clarke knygoje “Lemiamas apsisprendimas” yra pasakojama apie merginos mirtį ir jos nuslėpimą.  Pagrindinė veikėja neranda ramybės, ją griaužia sąžinė, kad su kitomis merginomis jos paslėpė kūną ir slepia visas mirties aplinkybes. Kad situacija taptų dar sudėtingesnė, ji įsimyli žuvusios merginos brolį. Kartais ir nepažįstamo veikėjo mirtis gali paliesti pagrindinio personažo gyvenimą. Rašytojai prigalvoja pačių vairiausių būdų. Pavyzdžiui, veikėjas apsilanko kapinėse ir suvokia, kad jo nugyventas gyvenimas nėra prasmingas ir, jeigu jis mirs, nieko nebus padaręs; veikėjo artimą draugą ar šeimos narį palieka jam artimas žmogus ir jis palūžta; veikėjas mato ligoninėje mirštantį nepažįstamą žmogų arba gatvėje randa jau mirusių asmenį, kaip John Green knygoje “Popieriniai miestai”. Taigi, dar vienas mirties vaidmuo istorijoje yra žemės drebėjimo vaidmuo, kai jis išmuša veikėjus iš saugios komforto zonos ir liepia galvoti apie dalykus, apie kuriuos įprastai negalvotų.

Bet dabar nusikelkime į fantastikos terpę ir patyrinėkime mirtį joje. Istorijose su magiškais elementais  mirtis nėra graudi vieno ar kito veikėjo pabaiga – greičiau jau  kažko pradžia. Mirtis gali būti tarsi durys veikėjui nukeliauti į kitą pasaulį, kuriame jis susipažins su naujais personažais ir patirs daugybę įvairiausių nuotykių. Amerikiečių rašytojos Alyson Noel knygų serijoje “Riley Bloom” pasakojama apie mirusios merginos nuotykius pomirtiniame pasaulyje. Taip pat mirtis gali būti tarsi tapti vartai į nemirtingumą. Tereikia prisiminti paranormalias istorijas, kuriose yra vaiduokliai. Jie gali mėginti atkeršyti už jų nužudymą, padarytas skriaudas ar tapti kažkokio asmens globėjais, pavyzdžiui, Elizabeth Chandler knygų serijoje “Angelo pabučiuota”. Šiais atvejais mirtis nebūtų labai neigiamas dalykas, kaip ir tada, kada veikėjai nusprendžia mirti tam, kad išsilaisvintų nuo savo skaudžios ir nepavydėtinos dalios, kuri juos bei jų artimuosius kankina ir skaudina, ir geras pavyzdys būtų rašytojos Jojo Moyes knyga “Aš prieš tave”.

Šiam kartui būtų tiek patyrinėjimų. Gal galite pridurti kokių nors dar mirties vaidmenų? Koks mirties vaidmuo iš mano paminėtų jums labiausiai patinka ir nepatinka? Kodėl?

kitty

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s