Lament – Maggie Stiefvater


Šešiolikametė Deirdrė yra tiesiog skausmingai drovi, bet labai talentinga muzikantė. Kai į jos paprastą kasdienį gyvenimą tarsi iš niekur įsiveržia paslaptingas vaikinas, vardu Lukas, ji supranta, kad negali likti jam abejinga. Bėda ta, kad sulig keistojo vaikino pasirodymu pradeda dėtis mistiniai ir pavojingi dalykai, ir ji atranda, kad yra a cloverhand – ta, kuri gali matyti fėjas. Visą gyvenimą Deirdrė troško, kad jos gyvenimas nebūtų toks pilkas, tačiau būti apsuptai nors ir beprotiškai žavių, bet ne itin geranoriškai nusiteikusių fėjų tikrai nebuvo tas dalykas, kurio ji norėjo. Tik ar Lukas padės jai išsikapstyti? Kieno pusėje – žmonių ar fėjų – jis yra?


Pagrindinė informacija

Kalba: anglų kalba
Išleidimo metai: 2008
Originalus pavadinimas: Lament: The Faerie Queen‘s Deception
Ankstesnės dalys: nėra
Kitos dalys: Ballad: A Gathering of Faerie
Serijos pavadinimas: Books of Faerie
Patartinas amžius: 12+
Žanras/ tipas: jaunimo literatūra, fantastinis, mistinis, romantinis
Mitinės būtybės/padarai/galios: fėjos, telekinezė, minčių skaitymas ir kt.
Veiksmo laikas: šių dienų pasaulis
Puslapių skaičius: 325
Pasakotojas: pirmasis asmuo (būtasis laikas)
Autoriaus (-ės) puslapis: http://www.maggiestiefvater.com/


Maggie Stiefvater Lietuvos skaitytojams yra žinoma kaip ,,Virpėjimo“ trilogijos ir ,,Skorpijono lenktynių“ autorė. Tačiau tikrai niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje būna išleidžiamos toli gražu ne visos autorių knygos, tad noriu Jums pristatyti patį pirmąjį, debiutinį, šios autorės kūrinį – ,,Lament“ (liet. ,,Rauda“). Šiai istorijai nenusišypsojo laimė būti išleistai lietuviškai, bet galime pasigrožėti kaimyninėje Latvijoje išleistomis knygomis:

1

Tie, kurie jau yra skaitę nors vieną Maggie knygą, žino, kad jos istorijos yra, palyginus, gan stipriai paremtos mitologija. Tai galbūt ne taip ryškiai matosi ,,Virpėjimo“ trilogijoje, tačiau tikrai akivaizdu ,,Skorpiono lenktynėse“. Ir vis dėlto “Lament“ mitologijos atžvilgiu gerokai perspjauna minėtas knygas. Šiame kūrinyje autorė gilinosi į fėjų ir į jas panašių būtybių pasaulį (remtasi airių mitologija). Tik neskubėkite papūsti lūpų ir skeptiškai kilstelėti antakių (fėjos? ką? ne, aš jau išaugau iš to!).

Kaip ,,Virpėjimas“ yra kitokia knyga apie vilkolakius (tiksliau, žmones, kurie po truputį virsta vilkais), taip ir ,,Lament“ yra absoliučiai kitokia knyga apie fėjas, pristačiusi šias būtybes tokiu kampu, kokio tikrai nesitikėjau. Ji taip įtikinamai ir sklandžiai sulieja du – magiškąjį ir realistiškąjį – pasaulius, kad galų gale visur pradedi matyti dobilus (apie juos – vėliau) ir įtarinėti savo niekuo dėta šunį (o gal ir jis yra fėja?). Lyg to būtų negana, geležinis žiedas ar pakabukas, apsaugantis nuo fėjų, pradeda atrodyti kaip visai nebloga mintis.
Štai taip ši istorija susuka protą.

Pradžioje perskaičius gana šiurpų ir neaiškų prologą, toliau viskas tęsiasi pakankamai normaliomis aplinkybėmis:

1)      Mergina, vardu Deirdrė (vardo kilmė), vemdama tualete prieš savo muzikinį pasirodymą, sutinka kaip iš dangaus iškritusį vaikiną Luką.
2)      Ji tą vaikiną jau yra mačiusi – savo sapne.
3)      Niekas nesugeba teisingai ištarti jo vardo ir pavardės, bet Deirdrė kažkodėl gali…

I leaned to Luke and whispered, “They all say your name wrong.“
Luke‘s teeth made a thin smile. “Everyone does.“
“I didn‘t, did I?“
The stage lights reflected off his eyes like the glow off a lake; I was dazzled in spite of myself. “No, you didn‘t.“

4)      Lukas kartu su ja šiek tiek parepetuoja (ji – arfa + jis – fleita = daina “The Faerie Girl‘s Lament“) ir kaip niekur nieko atlieka kūrinį prieš visą publiką ir komisiją. Visi lieka sužavėti šviežiai iškeptu duetu.
5)      Po pasirodymo jis dingsta taip pat paslaptingai, kaip ir pasirodė. Abrakadabra.

Štai taip paslaptingu jaunuoliu suintriguojantis pirmasis skyrius neleidžia paleisti knygos iš rankų.

Kaip minėjau, Maggie Stiefvater į paprastą pasaulį taip profesionaliai įpainioja stebuklų gijas, kad abu pasauliai – tikrovės ir fantastikos – atrodo kaip vienas. Skaitai knygą ir pasąmonė tau įkyriai nesignalizuoja: fėjų nėra! Telekinezė? Netikiu! Minčių skaitymo irgi n-ė-r-a! Manau, kad skaitant bet kokį grožinės literatūros kūrinį, tai ir yra svarbiausia – tikėti! Nors iš tikrųjų suvoki, kad fėjų nėra (taip, jų nėra ir atsiprašau, jeigu iki šiol jomis tikėjote, o aš sukėliau šoką), bet smegenys skaitymo metu piktybiškai neatmeta fėjų egzistavimo galimybės.

Taigi, pasirodžius Lukui, į Deirdrės gyvenimą po truputį, bet užtikrintai ima skverbtis magija. Visų pirma, merginą ima persekioti dobilo lapai. Jie krenta iš visur: iš arfos dėklo, iš batų, kuprinės, knygų, telefono dėkliuko… Pamirškite mitą, kad keturlapis dobilas neša sėkmę, nes šioje knygoje šių žalių lapelių neįmanoma nesusieti su paslaptingais, šiurpiai žaviais ir akivaizdžiai pavojingais padarais.

I picked one and straightened up, looking at it. For luck.
“I heard you play.“
I blinked and focused beyond the clover. Unnoticed by me, a young man with ginger hair had approched. His face was a riot of freckles, bur he was still amazingly handsome – like a magazine ad.

Kas skaitė anotaciją, turbūt pastebėjo, kad neišverčiau vieno žodžio – a cloverhand (clover – dobilas; hand – ranka). Kas pritartų vertimui dobiliarankė? Šiaip ar taip, Deirdrė yra viena iš tų ypatingų žmonių, kurie mato fėjas. Bet tuo merginos keistumas dar nesibaigia – ji atranda, kad geba judinti daiktus, pražydinti gėles, skaityti mintis, bendrauti telepatiškai… Tai buvo vienintelis net ir patikliai mano sąmonei užkliuvęs dalykas. Per daug jau galių ta mergina turi. Bet tokios ypatingos savybės knygos turinio tikrai nepagadino, dėl jų Deirdrė nebuvo tik tyli stebuklų pasaulio stebėtoja, bet ir aktyvi jo dalyvė.

A huge, dry collection of leaves, the color of summer, pressed against my fingers.
“Telekinesis.“ James‘ voice was as soft as the rustling of the leaves, and when I looked at him, I could see goose bumps standing out on his tanned legs. “Suddenly the world seems a lot more interesting.“

Visgi pats mįslingiausias dalykas šioje istorijoje yra Luko asmenybė. Žavus, išblyškęs ir lieknas blondinas, tai netikėtai pasirodantis, tai netikėtai dingstantis ir besižarstantis keistomis frazėmis, mano pačiu pirmu spėjimu buvo fėja. Ką man dar reikėjo manyti? Abejoti pradėjau, kai jis davė merginai geležinį raktelį, apsaugantį nuo JŲ. Tačiau tada mitiniam pasauliui neabejinga senelė, pamačiusi Luką prie vaikaitės, kaip apsaugą nuo jo duoda geležinį žiedą. Priešiška senelės reakcija kaip ir paneigia Luko tvirtinimą, kad jis nėra fėjūnas. O kur dar neaiškūs pokalbiai su nematomomis būtybėmis arba šiurpiais triušiais… Visiška painiava.

Climbing out of the car, I shut the door; as I did, the rabbit hopped slowly into the brush, as if that would convince me it was ordinary, not some peeping-tom-supernatural-killer-bunny.

Ilgai ir sunkiai svarsčiau, ar išduoti jums bent dalelę Luko asmenybės. Kad ir kaip bebūtų keista, bet dauguma šios knygos apžvalgininkų to nė nelaiko gadintoju (angl. spoiler) ir nesigėdindami išplepa viską apie jį.

Man netgi teko tą, mano manymu, gadintoją, ištrinti iš anotacijos, nes aš manau, kad reikia palikti žmonėms teisę nežinoti ir tam tikrą informaciją apie Luke paslėpiau čia (užveskite pelę ant teksto. Deja, bet gadintoją pavyks pamatyti tik naudojantis kompiuteriu ir pele.) Abejojančius, ar skaityti gadintoją, patikinu, kad jis nėra griaunantis visą įdomumą ar panašiai – jis kaip tik įneša dar daugiau intrigos, nes aš visko neišduodu, tik vieną ooooo, kokią detalę…

Kas nenori skaityti gadintojo, bet vis tiek trokšta nors ką sužinoti apie Luke, gali paskaityti citatą (užveskite pelę) ir patys pamąstyti.

Romantinių knygų gerbėjai irgi neliks tuščiomis rankomis – kas be ko, o be meilės čia neišsisukta…

“I love her.“ Luke‘s voice was flat and matter-of-fact, just as if he‘d said, the sky‘s blue.

Tai, kad Lukas neabejingas Deirdrei, vaikinui akivaizdžiai sukelia daug problemų (kas perskaitė gadintoją, supranta, kodėl). Toliau bučinio veikėjai taip ir nenukeliauja, tačiau romantiškų kibirkštėlių tikrai pakanka. Visgi turiu pabrėžti, kad šioje knygoje pagrindinis klausimas nėra, ar įsimylėjėliai bus kartu, o ar jie apskritai liks sveiki ir gyvi, kai aplinkui vis daugėja fėjų su neaiškiais ketinimais.

Kaip jau supratote, fėjos šioje knygoje nėra labai teigiami padarai. Tačiau ir nebūtinai blogi – tiesiog kitokie, su kitokiomis vertybėmis ir prioritetais. Jos kaip vaikai, mėgsta žaisti, pokštauti, tačiau kai žaidimai baigiasi žaislo – žmogaus – mirtimi, juokas neima. Man itin įstrigo Luko ir Deirdrės susitikimas su viena fėjų rūšimi, Daoine Sidhe (ji atkeliavo tiesiai iš airių folkloro). Una ir Brendan (tai jų netikri vardai, savo tikrųjų jie niekam nesako) yra vieni žaviausių (gerąja prasme) knygos veikėjų.

“ Of all the fey, They‘re the weakest in real world  – the human world. But I did say there‘s no such thing as a safe faerie, didn‘t I? There are Sidhe that would kill you just for the prize of your voice.“

“Shut up,“ Brendan said, so modern that I almost laughed.“What will you give me if I tell you the story?“

Gera knyga niekad neapseina ir be dozės humoro, kurio čia tikrai netrūko. Dėl šypsenos mano veide dažnai buvo kaltas geriausias Deirdrės draugas James:

He tapped his forehead. “Brain transplant. They put in a whale‘s. I‘m passing all my classes with my eyes closed now, but I just can‘t get over this craving for krill.“ He shrugged. “And I feel sorry for the whale that got my brain. Probably swimming around Florida now trying to catch glimpses of girls in bikinis.“

Nenustoju žavėtis ir Deirdrės sugebėjimu svaidytis ironiškais komentarais pačiose netikėčiausiose situacijose. Kad ir po katės pavidalo fėjos užpuolimo…

Like Mom, she [Granna] has her extreme emotions packed away in a little box, only to be taken out for special occasions. Seeing me with minor signs of supernatural mauling didn‘t qualify as a special occasion.

…ar kalbantis su nelabai draugiška mergina apie vaikinus…

Previously, on Deirdre‘s Life: in the last installment of our show, Deirdre receives casual putdown from Sara, and because Deirdre‘s socially paralyzed, she takes it without a squeak.
This week on Deirdre‘s Life: Deirdre fights back.

Ak, norėčiau čia surašyti visas nuostabiai gražias, liūdnas, originalias ir juokingas citatas, bet tada tektų perrašyti kone visą knygą… Tad vietoj to aš drąsiai rekomenduoju patiems pasinerti į dar vieną Maggie Stiefvater sukurtą stebuklingą pasaulį!

P. S. Kad jaustumėtės saugiau, prieš pradėdami skaityti pilną suktų ir mėgstančių pažaisti fėjų istoriją, susiraskite ir turėkite su savimi ką nors geležinio (fėjos vengia šio metalo). Atsarga gėdos nedaro!

Apie autorę.

  •  Gyvena Virdžinijoje, JAV, su vyru, dviem vaikais, keletu karvių, trimis šunimis, išprotėjusia kate, nesuskaičiuojama daugybe mažų ožkyčių ir 1973 Camaro, vardu Loki.
  •   Yra buvusi vestuvių muzikante, redaktore, portretų tapytoja ir, keletą ilgų savaičių, padavėja.
  •   Groja keletu muzikos instrumentų (pats nepopuliariausias iš jų – dūdmaišis).

 

penki

panele smilga

Advertisements

2 thoughts on “Lament – Maggie Stiefvater

  1. O man nepatiko “Skorpiono lenktynės”. Niekaip negalėjau normaliai įsivaizduot tuos žirgus, lekiančius vandens paviršiumi ir viskas, skaitymas sustojo. Bandžiau kelis kartus skaityti toliau, paskui pasidaviau ir numečiau į šalį.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s