Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis – Sherman Alexie (knyga)


Aš turėjau pridėti savo viltį prie kieno nors kito vilties. Turėjau padauginti viltį iš vilties.
…Kas turi daugiausiai vilties?
Sherman Alexie „Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis“ pasakoja istoriją apie vaikiną, kuriantį kažką iš nieko, pasitelkiantį sąmojį ten, kur jo nėra, sąmojį prieš tragedijas ir melancholiją, sąmojį kaip pabėgimą ir juoką, kaip vienintelį ginklą prieš gyvenimą, kurį jį verčia gyventi kiti.
Pagrindinis romano herojus Arnoldas Spiritas, dar vadinamas Jaunėliu, yra vidurinės mokyklos mokinys, kartais piešiantis komiksus. Arnoldas gyvena Spokanio indėnų rezervate. Matematikos mokytojo paragintas vaikinas pradeda lankyti baltųjų mokyklą, esančią gretimame miestelyje, tikėdamasis, kad taip susikurs geresnį gyvenimą. Tačiau gentainiai Arnoldą pasmerkia kaip išdaviką, jį ima persekioti įvairios nelaimės, tačiau vaikinas nepasiduoda ir atranda savyje jėgų, kurių net nemanė turįs…


Pagrindinė informacija:absoluciai tikras puses etato indeno dienorastis

Kalba: lietuvių
Išleidimo metai: 2011 (originalo-2007)
Originalus pavadinimas: The absolutely true diary of part-time indian
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: 14+
Žanras: jaunimo literatūra, realistinė literatūra, humoras
Mitinės būtybės/padarai/galios: nėra
Puslapių skaičius: 238
Pasakotojas: 1 asm. (vaikinas)
Autoriaus (-ės) puslapis: http://fallsapart.com/


Sherman Joseph Alexie jaunesnysis, gimęs 1966 m. spalio 7 d., yra amerikietis rašytojas, poetas, filmų kūrėjas. Didžioji dalis jo kūrinių remiasi savo, kaip indėno, patirtimi. Vyras užaugo Spokano indėnų rezervate Velpinite, tačiau šiuo metu gyvena Sietle, Vašingtone.

Jo knyga “Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis“ turi nemažai prestižinių apdovanojimų, kuriuos sunku net suskaičiuoti, tačiau jam priklauso ir toks rekordas, kaip labiausiai siekiama uždrausti 2014 metų knyga. Ji 5 metus iš eilės figūravo siekiamų uždrausti ar uždraustų knygų sąrašuose. Dėl ko? Tėvai teigia, kad joje per daug įžeidžios kalbos ir diskusijų seksualumo klausimais.

Knygą gavau dovanų. Pirmą kartą paėmusi ją į rankas, nepajutau didelio susižavėjimo. Viršelis padabintas pora indėnų žaislinių figurėlių, kas atrodo tikrai gan vaikiškai, lyg knyga būtų skirta šešerių metų berniukams. Pavadinimas ilgas bei painus, neperskaičius knygos jo suprasti nepavyks. Na, situaciją pakeitė užrašas “New York times bestseleris“, puikiai žinome, jog tikrai ne kiekviena, nors ir itin gera knyga, gali tokiu sakiniu didžiuotis. Tačiau pasinaudojau posakiu “Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“ ir griebiau šią knygą.

Knygos istorija gan paprasta – indėnas vaikinas Arnoldas nori ištrūkti iš vargano rezervato ir siekti geros ateities, tad pradeda mokytis gretimame miestelyje esančioje baltaodžių mokykloje. Atrodo nesudėtinga, tiesa? Tačiau po šiuo sakiniu slypi tiek daug visko, kad net sunku įsivaizduoti.

Manau, pirmiausia su pagrindiniu veikėju reikia susipažinti. Taigi, Arnoldas Spiritas (indėniškas vardas Jaunėlis) yra indėnas berniukas su didelėmis svajonėmis bei skurdžia realybe. Jis yra neretai knygose pasitaikančio veikėjų tipo – moksliukas, pastumdėlis, nepritapėlis. Vaikinas turi vieną vienintelį draugą – Mušeiką. Jiedu kartu nuo pat gimimo, nors ir labai skirtingi, tačiau vienas be kito savo gyvenimų neįsivaizduoja. Jaunėlis ypač gabus komiksų piešime, kelis jų galime rasti ir knygoje. Įdomus faktas – Arnoldas gimė su stuburo smegenų skysčio pertekliumi kaukolėje arba, kaip pats vadina, tiesiog apsemtomis smegenimis.

“Galbūt visas šis dalykas yra keistas ir juokingas.
Dieve mano, nejaugi tėvui, motinai, vyresniajai seseriai, senelei, pusbroliams, tetoms ir dėdėms buvo juokinga, kai gydytojai atvėrė mano mažytę kaukolę ir išsiurbė lauk visą vandens perteklių mažyčiu siurbliuku?
Man buvo tik pusė metų ir per operaciją aš turėjau nusibaigti. O jei būčiau išgyvenęs tą siurbliuką, mano smegenys būtų buvusios rimtai pažeistos ir aš visą gyvenimą būčiau likęs daržove.
Na, operaciją tikrai pakėliau. Jei nebūčiau išgyvenęs, nerašyčiau, bet dėl pažeistų smegenų dabar turiu pačių įvairiausių fizinių bėdų.“

O tos fizinės bėdos tikrai labai keistos, esu tikra, jog skaitydami kilstelėsite antakius. Tačiau visi šie sutrikimai veikėją padaro ypatingu.

Atkeliavus į naują mokyklą, Jaunėlis tapo nepritapėliu. Vietiniams buvo nematyta ir neregėta, kaip indėnas išdrįso kelti koją į baltųjų mokyklą. Tačiau su laiku jis sugeba įrodyti nesąs niekuo prastesnis nei tenykščiai ir net susiranda draugų ir įsimyli. Tai dar kartą pamoko, “nespręsk apie knygą iš viršelio“.  Tiesa, kuomet jis pradeda mokytis  Rerdano mokykloje, rezervato žmonės, tarp jų ir geriausias draugas Mušeika, nusigręžia nuo Jaunėlio bei laiko jį išdaviku. Berniukas patiria ypač daug skausmo, nes žmonės, su kuriais jis bendravo nuo gimimo, nebekreipia dėmesio į jį. O jei kreipia, tai tas dėmesys tikrai ne malonus.

ženkliukas įtraukianti knyga

Taip pat ši knyga išaukština vieną didžiausių vertybių – šeimą. Arnoldo artimiausi žmonės – mama, tėtis, senelė ir sesuo palaiko Jaunėlį kaip tik gali. Nors šeima, kaip ir visi rezervate, verčiasi ypač vargingai, tačiau jie visuomet bando sukrapštyti pinigų Jaunėlio nuvežimui iki mokyklos ar priešpiečiams mokykloje, kuriuos galima pasiimti ir nemokamai, tačiau tuomet berniukas būtų toks vienintelis bei jaustųsi nesmagiai. Vaikino šeima daro viską, kad Arnoldas būtų laimingas.

“- Turiu tau šį bei tą, – pasakė tėtis.
– Ką?
– Mano bate.
Paėmiau vieną iš jo kaubojišų batų.
– Ne, kitame, – nurodė jis. – Viduje, po vidpadžiu.
Paėmiau kitą batą ir įkišau ranką. Dievuliau, jis dvokė svaigalais, baime ir žlugimu.
Radau suglamžytą ir drėgną penkių dolerių banknotą.
– Džiaugsmingų Kalėdų, – tarė jis.
Oho.
Savaitę gėręs mano tėvas tikriausiai labai norėjo išleisti tuos paskutinius penkis dolerius. Po perkūnais, už penkis dolerius gali nusipirkti prasčiausio viskio butelį. Jis galėjo išleisti tuos penkis dolerius ir vaikščioti girtas dar porą dienų. Tačiau išsaugojo juos man.
Tai buvo nuostabus ir pasibjaurėtinas dalykas.“

Knyga paliečia sunkią temą – alkoholizmą. Rezervacijos indėnų gyvenimas tikrai nelengvas, o visus sunkumus suaugusieji linkę skandinti alkoholyje. Aprašoma skaudi realybė – retas indėnas miršta sava mirtimi, dauguma užsimuša būdami girti arba yra nužudomi apsvaigusių žmonių. Pats tikriausias to įrodymas – knygos metu įvyksta trys incidentai bei žūva keli Arnoldui artimi žmonės. Jaunėlis lygina save, dalyvavusį virš 40 laidotuvių, bei baltuosius bendraamžius, kurių dauguma tėra dalyvavę vienose kitose. Be abejonės, alkoholizmas prieina ligi smurto. Mušeikos, Jaunėlio geriausio draugo, tėvas smarkiai muša sūnų.

Šis kūrinys man ypač patiko, nes jis visas sukasi apie viltį. Rezervato indėnams, kurie nori kažko pasiekti, ji yra būtina. Pats Arnoldas, kuomet suklupdavo, ne kartą norėjo pasiduoti, tačiau įžiebdavo sau vilties, atsistodavo ir šuoliuodavo toliau. To iš veikėjo ir reikėtų pasimokyti.

Tikriausiai ši apžvalga būtų bereikšmė be vieno svarbaus fakto – tai yra pusiau autobiografija. Sherman Alexie nusprendė panaudoti savo paauglystę kaip pirmosios knygos jaunimui pagrindą. Pats autorius sako, kad, jei reikėtų procentaliai įvardyti kiek dalies romane užima jo gyvenimo istorija, tai būtų septyniasdešimt aštuoni  procentai. Kaip ir knygos pagrindinis veikėjas Arnoldas, autorius gimė Spokano indėnų rezervate Velpinite bei turėjo girtuoklį tėvą. Kaip ir Arnoldas, Alexie gimė turėdamas stuburo smegenų skysčio perteklių kaukolėje, tačiau rašytojui nepasireiškė kalbos sutrikimai. Kaip ir veikėjas, rašytojas kentė patyčias dėl savo bjaurių akinių bei dėl milžiniškos galvos buvo vadintas Gaubliu. Sekantis panašumas – Alexie taip pat paliko rezervatą, kad lankytų Rerdano Aukštąją mokyklą, tačiau jo bei Arnoldo priežastys buvo skirtingos – Alexie šią mokyklą lankė tam, kad galėtų stoti į koledžą. Kaip ir personažas, autorius buvo Rerdano mokyklos krepšinio superžvaigždė  bei vienintelis (išskyrus talismaną) indėnas komandoje. Vieta, kuomet Arnoldas atranda, jog jo mokyklinis vadovėlis yra tas pats, kuriuo naudojosi vaikino mama prieš trisdešimt metų, taipogi neišgalvota. Vienintelis skirtumas – Alexie vadovėlį metė į sieną bei nieko nekliudė.

Iš pradžių perskaičiau porą šios knygos puslapių bei numečiau į šalį. Ji taip pragulėjo porą savaičių. Tačiau vieną vakarą prisėdau, įsitraukiau ir negalėjau sustoti, kol knygos nesukirtau. Tai nėra labai rimtas kūrinys, tačiau, kad ir koks komiškas iš pirmo karto gali pasirodyti, šioje knygoje slypi kelios gilios ir susimąstyti verčiančios dilemos.

penkijonexex logo

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s