Paskutinis orkas III knyga – Silvana De Mari (knyga)


“Tai, kad orkas kovėsi, norėdamas išgelbėti vaikus, užuot juos žudęs, buvo šviesos spindulys.
Tai reiškė, kad galima rinktis, kad likimai nenulemti, kad viltis neprarasta.Tai reiškė, kad būti orku yra pasirinkimas, o ne likimas.“
Daligaro miestą supa orkai. Tai žiaurūs žmonių tautos priešai, nuo kurių išsigelbėjimo nėra. Bet gal yra vilties? Į likimo valiai paliktą miestą grįžo legendinio valdovo Arduino įpėdinė Rozalba. Žmonės greitai paskelbė ją karaliene. Mažoji Erbrou iš savo tėčio elfo paveldėjo stebuklingų galių, kurios tikrai pravers. O karys Rankstrailis padarys viską, kad apgintų žmones nuo nekenčiamų orkų, kurie kadaise nuskriaudė jo šeimą.
Kartais atrodo, kad orkai yra bausmė žmonijai. Bet galbūt tai, kad gimei orku, dar nereiškia, kad privalai būti blogas? Gal ne viskas yra taip, kaip atrodo?


3 knygaPagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2016 (pirmas leidimas 2005)
Originalus pavadinimas: L’ultimo orco
Ankstesnės dalys: Paskutinis elfas, Paskutinis orkas I knyga, Paskutinis orkas II knyga
Serijos pavadinimas: Paskutinis elfas
Patartinas amžius: +10
Žanras/ tipas: jaunimo literatūra, vaikų literatūra, fantastika, nuotykiai
Mitinės būtybės/padarai/ galios: elfai, orkai
Puslapių skaičius: 326
Pasakotojas: trečiasis asmuo iš įvairių veikėjų perspektyvų
Autoriaus (-ės) puslapis: http://www.silvanademari.com


silvanaSilvana De Mari yra italų rašytoja vaikams, kuri anglakalbių pasaulyje geriau žinoma kaip “Paskutinio drakono“ autorė, kuri Lietuvoje yra išleista “Paskutinio elfo“ pavadinimu. Kaip sako pati rašytoja, ji visada galvoje nešiojosi istorijas, dar ilgai prieš joms nugulant į popierių. Ji išduoda, kad jau 20 metų, po to, kai mirė jos motina, neskaito grožinės literatūros (nuvirtau aukštielninka!), nes paprastai po 15-19 puslapių pasiduoda, nes jos nesudomina, kas vyksta knygoje. Autorė teigia perskaičiusi “Harį Poterį“, “Saulėlydį“, “DaVinčio kodą“, bet skaitė taip, kaip bet kokį dokumentą, t.y., stengdamasi suprasti šių knygų sėkmės priežastį. Bet jai labai patiko “Haris Poteris“. Tai ji vadina tam tikru gyvenimo tarpsnio pasikeitimu. Tiesiog vieną dieną persijungi nuo grožinės literatūros į negrožinę. Na, bet jai puikiai sekasi rašyti grožinę literatūrą, matomai dėl puikių analitinių gebėjimų.

Dėmesio! Tai yra trečiosios knygos apžvalga. Jeigu neskaitei pirmų dvejų ir “Paskutinio elfo“, neskaityk šio įrašo. Bus spoiler’ių.

Oho. Perskaičiau visas tris dalis ir esu gerokai apstulbusi, kokia gera yra “Paskutinio orko“ istorija. Paskutinė knyga privertė susimastyti, net paašaroti ir dar porą dienų galvoti apie veikėjus ir jų augimą. Dabar visiškai nesistebiu, kodėl ši serija dažnai lyginama su “Žiedų valdovu“, nes tai nuostabi epinė istorija, kurioje silpnieji priversti kovoti už geresnį pasaulį sau ir ateities kartoms. Kaip sako pati autorė, ši istorija yra tartum aliuzija į Antrą pasaulinį karą ir jo žiaurumus, lygiai kaip Tolkieno “Žiedų valdove“.

Kas labiausiai patiko? Tai, ką jau paminėjau – veikėjai! Visi jie buvo įtaigūs, su savo istorijomis, vieni niekšingi, kvaili ir pasipūtę, kiti išmintingi, mieli ir jautrūs, na, visokie visokie. Ryškiausias ko gero buvo jau pirmoje “Paskutinio orko“ dalyje karaliavęs Rankstrailis (tikriausiai niekada neišmoksiu tarti jo vardo), kuriam buvo lemta daug daugiau, nei jis svajojo vaikystėje. Jo gyvenimo istorija buvo neįtikėtina ir stulbinanti; tai ko gero mano mylimiausias visų laikų veikėjas.

Vienintelis dalykas, laikęs šį džentelmenų būrį drauge, be neapykantos orkams, buvo jisai.

Labai sunku rašyti apie šį išmintingą, nors ir jauną, Kapitoną neišduodant svarbių smulkmenų. Tai žmogus, kuris visą gyvenimą kovojo už savo šeimą, gynė ją ir kitus silpnuosius nuo bado pats badaudamas ir nuolat rizikuodamas gyvybe. Iš ties labai sunku suprasti, kokiame skurde turėjo gyventi žmonės, kad už vištos vagystę tau galėdavo išmušti dantis ar nukapoti pirštus. Negana to, kad kraštą alino kvaili ir gobšūs tironai, dar ir baisieji negailestingi orkai staiga pradėjo veržtis į taikingai gyvenusių žmonių ūkius. Prieš daug metų orkus iš šių žemių buvo išvijęs valdovas Arduinas, kuris užrašė pranašystę apie paskutinį elfą ir savo paties palikuonę Robę, kuri užaugo, ištekėjo už savo elfo ir jį prarado, tačiau dėl savo vaikų ji pasiryžo grįžti į nekenčiamąjį miestą Daligarą, kurį priversta ginti nuo orkų ordų.

Robė – dar viena labai stipri veikėja. Ant jos pečių gula jos vaikų ir viso miesto gyventojų gyvybės, taigi ji turi išmintingai rinktis ir elgtis. Žinoma, jai tai ne visada pavyksta, todėl ji tokia gera veikėja, nes tik labai geras veikėjas turi ne tik vien privalumus, bet ir nemažai trūkumų. Nors kartais skaitytojui galėtų atrodyti, kad pats toje situacijoje elgtųsi kitaip, tačiau autorė visada jos veiksmus pagrindžia absoliučiai logiškai ir neleisdama pykti už kažkokį paklydimą.

Trečioji knyga mane privertė ne vienoje vietoje apsiašaroti ar sunkiai nuryti gumulą gerklėje, nes tai įtaigiausia, asmeniškiausia ir emocionaliausia dalis iš visų trijų. Čia laužomi išankstiniai nusistatymai, kuriamos naujos sąjungos ir viskas aprašoma taip, kad nori nenori susigraudini. Žinoma, autorė į pasakojimą įpynė ir netikėtų šmaikščių komentarų, atrodytų, pačiose beviltiškiausiose situacijose.

Ne veltui knyga vadinama “Paskutiniu orku“. Skaitant šią istoriją geriau neturėti išankstinių nuomonių ir spėlionių, nes būtinai prašausi pro šoną – ji tokia nepaprasta ir nenuspėjama, kad sunku papasakoti ko nors neišduodant. Šioje dalyje visos kortos atverčiamos ir atskleidžiama tiesa apie visus veikėjus ir jų likimus. Netgi apie būtybių – elfų, orkų ir žmonių – prigimtį. Ir paskutinis orkas gali būti ne tas, kaip tikėjotės.

– Matote, mano ponia, – toliau kalbėjo Aurora, – anot tų, kurie rašė pasaulio pradžios istoriją, vienintelė žmonėms tekusi dovana buvo negauti dovanų.

Kone svarbiausia, ką noriu paminėti, kad tai pamokanti, ugdanti istorija. Neįkyriai, neprikišamai, tačiau galima pasakyti, kad štai tokia turėtų būti vaikų ir jaunimo literatūra. Pagrindinės šios dalies minties nesakysiu, nes tai galėtų kai ką išduoti, kas yra labai svarbi siužetui. Ką autorė akcentuoja savo knygose, tai drąsą, ištikimybę ir taurumą ir aplink tai ji kuria pasakojimą.

Pasibaigė ši knyga man netikėtai, su viltimi apie gražesnį, sotesnį rytojų, bet! Žinau, kad šioje serijoje yra dar dvi knygos! “Paskutinis burtas“ (742 psl.) ir “Paskutinė pranašystė“ (606 psl.)! Ir tai reiškia, kad yra dar daug daugiau šios puikios istorijos! Paskaičiau anotacijas ir lengviau atsidusau, nes tai jau bus kitos istorijos, apie kitus veikėjus, tik tame pačiame pasaulyje.

Ar rekomenduoju šią knygų seriją? O, taip. Nors man nepatinka smurtas jaunimo knygose, tačiau pasakojimas nukelia į tokį pasaulį, kuriame jis yra neatsiejama dalimi, nedirbtina ir neprilipdyta sustiprinti įspūdžiui. Viskas taip natūraliai susilieja į vieną visumą – skurdas, badas, karai, žudynės, sielvartas kartu su strategija, išmintimi, svajonėmis, paslaptimis ir meile. Tai istorija, kuri tinkama bet kokio amžiaus skaitytojui: jaunam patiks nenutrūkstami nuotykiai ir siužeto vingiai, o vyresniam – išmintis, dileminių klausimų kėlimas ir jų sprendimas. Nuostabi istorija, pasakysiu tik tiek.

Visos serijos knygos Lietuvoje:

elfas   

penki

egliosha logo

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s