Paskutinis orkas II knyga – Silvana De Mari (knyga)


Kad ką išgelbėtum, kartais turi kautis. O kautis gali reikšti žūti. Kautis gali reikšti žudyti, jausti mirštančiojo skausmą.
Kautis gali reikšti žudyti tiek daug, kad nebejauti mirštančiojo skausmo, o tai reiškia, kad praradai savo sielą. Žmonės persekiodavo, žudydavo, gelbėdavo.
Kartais jie būdavo gerokai žiauresni už orkus, bet jų gailestingumas galėdavo pranokti net dievų gailestingumą.
Paskutiniam elfui Joršui atvedus bėglius į saugią pakrantę, prasidėjo naujas taikus gyvenimas.
Vaikai užaugo ir sukūrė savo šeimas. Paties Joršo dukra Erbrou, gavusi paskutinio drakono vardą, paveldėjo stebuklingas tėčio galias. Bet ne viskas taip ramu, kaip atrodo.
Vadas Rankstrailis, visų orkų siaubas ir žmonių gelbėtojas, grįžo į Daligarą. Tačiau vietoj padėkos buvo įmestas į požemius…
Kas turėtų nutikti, kad Joršas ir jį kadaise persekiojęs Rankstrailis vėl susitiktų ir gal net susivienytų?


paskutinis orkas 2Pagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2016 (pirmas leidimas 2005)
Originalus pavadinimas: L’ultimo orco
Ankstesnės dalys: Paskutinis elfas, Paskutinis orkas I knyga
Serijos pavadinimas: Paskutinis elfas
Patartinas amžius: +10
Žanras/ tipas: jaunimo literatūra, vaikų literatūra, fantastika, nuotykiai
Mitinės būtybės/padarai/ galios: drakonai, elfai, orkai, feniksas
Puslapių skaičius: 256
Pasakotojas: trečiasis asmuo iš įvairių veikėjų perspektyvų
Autoriaus (-ės) puslapis: http://www.silvanademari.com


silvanaSilvana De Mari yra italų rašytoja vaikams, kuri anglakalbių pasaulyje geriau žinoma kaip “Paskutinio drakono“ autorė, kuri Lietuvoje yra išleista “Paskutinio elfo“ pavadinimu. Ir tai vienintelė autorės knyga, išversta į anglų kalbą, kas labai nustebino. Beieškodama informacijos apie šią knygų seriją dargi nustebau sužinojusi, kad ji nėra tokia sena, kaip tikėjausi. “Paskutinis elfas“ buvo trečioji jos knyga, skirta vaikams, o po jos gimusi istorija “Paskutinis orkas“ pelnė lygiai tiek pat nemažai apdovanojimų ir didelio kritikų dėmesio, kaip ir prieš tai buvusi.

Dėmesio! Tai yra antrosios knygos apžvalga. Jeigu neskaitei pirmosios ir “Paskutinio elfo“, neskaityk šio įrašo. Bus spoiler’ių.

Jei skaitant pirmąją “Paskutinio orko“ dalį nebuvo būtina žinoti, kas nutiko knygoje “Paskutinis elfas“, tai skaitant antrą “Orko“ dalį tikrai norėtųsi būti pačią pirmą serijos knygą būti perskaičius iki galo, nors skaitant pakankamai aišku, kaip ta pirma knyga pasibaigė. Tiesiog norėtųsi būti geriau susipažinus su naujais veikėjais, kurių nebuvo pirmoje “Paskutinio orko“ knygoje, ir kas jiems nutikę anksčiau. Šioje knygoje istorija išsitempia plačiau, apimdama ne tik jaunojo kapitono Rankstrailio gyvenimą, tačiau ir paskutinįjį elfą Joršą ir tai, kas nutiko po to, kai visi patikėjo, kad elfas ir su juo buvę vaikai žuvo.

Antra dalis prasideda pasakojimu po maždaug 10 metų po to, kai Rakstrailis nužudė paskutinį drakoną ir pamelavo, kad elfą ir kitus užgriuvo nuošliauža, kai iš tiesų visi bėgliai apsigyveno už kalno esančiame paplūdimyje ir susikūrė ten tam tikrą utopinį gyvenimą, su savo bendruomenės taisyklėmis ir papročiais. Gyveno jie ten darniai, kol visi vaikai suaugo, o paskutinis elfas Joršas, pagal pranašystę suradęs savo mergaitę, kurios vardas reiškia aušrą, vedė ją ir susilaukė dukros. Tačiau kiekviename rojuje tūno neapykantos ir pavydo gyvatė, tad ir Erbrou įlankoje visą tą laiką tūnojo blogis, o už kalnų virė senasis gyvenimas.

erbrou-paskutinis-orkasStaiga viskas užtemo ir mergaitę apėmė šaltis. Ji pakėlė akis į dangų, kur tebešvietė saulė, tada pažvelgė į medžių viršūnes – jos nejudėjo, vėjas nebuvo pakilęs. Ji dairėsi aplinkui, kol suprato. Tai ne šaltis, ją stingdė neapykanta.

Žinoma, autorė užmena mįslę, ar tai tikrai ta mergaitė iš “Paskutiniame elfe“ atskleistos pranašystės, nes Robės ar Rozalbos vardas nereiškia aušros. O ir pati Robė kankinasi iš nežinios, ar Joršas ją vedė vien dėl pranašystės ar iš meilės jai, ir tai graužia ją, nes ji myli savo elfą… Niekas šioje istorijoje nėra lengva ar paprasta, net kai atrodo, kad viskas lyg ir turėtų būti puiku.

Knygos pradžia buvo kiek vangi, nes po pirmos dalies aš tikėjausi veiksmo ir mūšių, tačiau autorė privertė kiek pakentėti ir atskleidė jausmingą savo pasakojimo pusę. Kai pirmoje “Paskutinio orko“ dalyje pagrindinę mintį įvardijau moralines dilemas (kai reikia rinktis vieną iš dvejų blogybių), tai antroje dalyje galima rasti daug minčių apie pavydą, ir kaip jis gali sugriauti žmonių gyvenimus ir netgi valstybes. Tą pavydą jau pačioje pradžioje galima įskaityti tarp eilučių, jis užmaskuotas labai akivaizdžiai, nors tiesiogiai apie jį ir nekalbama. Perskaičiusi knygą supratau, kodėl teko paskaityti tiek ilgesnės įžangos, kol prasidėjo tikrasis veiksmas.

Antroje knygos pusėje staiga viskas pradeda vykti greičiau, pasikeičia visa atmosfera, nes iki tol gyvenus taikoje ir sąlyginėje ramybėje, elfą Joršą pasiekia išorinio pasaulio problemos ir tik jis galintis padėti. Karalystėje, nuolat puldinėjamoje orkų, užpuolamas Rankstrailio mylimas Varilės miestas, tačiau kapitonas to nė nežino, o į pagalbos šauksmą niekas neatsiliepia. Elfui tenka sugalvoti, kaip išspręsti šią problemą, nes būdamas iš prigimties geras sutvėrimas, jis negali nepadėti, nors išėjimas iš saugios pakrantės reikštų, kad jie iš tikrųjų nėra taip toli nuo pasaulio baisybių.

Ir jei maniau, kad anksčiau buvo pakankamai žudymų ir smurto, tai čia to tikrai mažiau nebus, bet viskas bus dar asmeniškiau. Rankstrailio gyvenimą pasakojanti dalis buvo tarsi kažkieno kito užrašyta, jis jau nuo vaikystės buvo užgrūdintas gyvenimo žiaurumų, o štai elfas – jautri būtybė, taigi ši knyga daug jausmingesnė, meilė, pyktis ir neapykanta joje daug ryškesnės emocijos. Sunku net apsispręsti, kuri dalis man patiko labiau, nes abi jos puikios.

Tėtis buvo elfų giminės ir kvepėjo oru ir vėju, o mama buvo žmonių giminės ir kvepėjo jūra ir žeme, bet rytais tie kvapai būdavo sumišę, nes naktį mama ir tėtis miegodavo apsikabinę. Jos, Erbrou, vardas buvo toks, kaip paskutinio drakono. Pasaulis buvo gražus.

Dėl Varilės užpuolimo po truputį tvenkiasi debesys, grasinantys, kad kita knyga bus dar geresnė už pirmąsias. Net nenoriu spėlioti, kas vyks toliau, nes jau apsišoviau begalvodama apie “Paskutinio orko II knygą“.

Prisimenu, kaip skaičiau, kad “Paskutinis elfas“ labai tinkama knyga skaityti garsiai vaikams. Oi, ne. Ši serija skirta tiems, kurie mėgsta psichologiškai nelengvas knygas, o ypač fantastiką. Tai žiaurią gyvenimo realybę pasakojanti istorija, kur netrūksta bado, smurto, pavydo, diskriminacijos, tačiau viskas pateikiama taip įdomiai, siužeto vingiai sunkiai nuspėjami (ypač kai į viską įsipainioja mitiniai padarai, kurių mes nepažįstame) ir galiausiai perkopus tą vietą knygoje, kur atrodo, kad gal aš padėsiu ją į šoną kol kas, prasideda kulminacija, dėl kurios norai pailsinti galvą išgaruoja visiškai. Autorė taip susuko “Paskutinio orko“ istoriją, kad ji tobulai skilo į tris dalis. Su nekantrumu laukiu, kada čiupsiu paskutiniąją.

Visos serijos knygos Lietuvoje:

elfas   

keturi permatomas

egliosha logo

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s