Žarija Pelenuose – Sabaa Tahir (knyga)


Ji – vergė. Jis – karys.

Imperija juos mokė būti paklusnius ir neapkęsti.

Bet jie pasirinko laisvę ir meilę.

Šalis, kurioje gimė Laja ir Elijas, kadaise buvo taiki ir klestinti. Tačiau užkariautojai ją pavertė baimės sukaustyta Imperija, valdoma negailestingo Imperatoriaus ir jam aklai paklūstančių karių su sidabrinėmis kaukėmis. Laja užaugo skurdžiame kvartale, tarp apšiurusių namų ir dulkėtų gatvelių, nuo vaikystės žinodama, kad už menkiausią nepaklusnumą Imperatoriui žiauriai baudžiama. Elijas, priešingai, priklauso išrinktiesiems – jis augo uždaroje Juodosios uolos akademijoje, kur berniukai nuo mažumės rengiami tapti Imperatoriaus armijos kariais. Skirtingiems pasauliams priklausantys Laja ir Elijas gimę būti nesutaikomais priešais, bet netrukus ima aiškėti, kad jų likimai susiję kur kas labiau, negu jiedu įtarė…


Pagrindinė informacija

žarija pelenuose sabaa tahirKalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 2016
Išleidimo metai originalo kalba: 2015
Originali kalba: anglų kalba
Originalus pavadinimas: Amber in the ashes
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas:
Žarija pelenuose
Patartinas amžius: +14/15
Žanras/ amžiaus kategorija: jaunimo literatūra, fantastika, nuotykiai, romantika
Mitinės būtybės/padarai/galios: magija, mitiniai padarai
Veiksmo laikas: Senovės Romos atmosfera
Puslapių skaičius: 464
Pasakotojas: dvi perspektyvos (mergina ir vaikinas), pirmas asmuo
Autoriaus (-ės) puslapis: http://www.sabaatahir.com


Tokios knygos dar neskaitėte. Ji įtrauks jus nuo pirmo puslapio ir nepaleis iki pat pabaigos, o kai pasieksite finišą, norėsite dar, nors būsite sukrėsti iki kaulų smegenų. Šioji knyga ne silpniems, nes joje yra visko, ko tik gali trokšti jūsų veiksmo, smurto, pavojų, romantikos, paslapčių ištroškusi širdis. Prisiminkite, perspėjau jus 😉

“Žarija pelenuose” yra pirmas Sabaa Tahir romanas. Autorė užaugo Mohavio dykumoje. Gan keista vieta augti, argi ne? Tačiau atrodo rašytojai ten buvo smagu, kadangi jos knygoje dykuma turi reikšmę – ten augo vienas iš knygos herojų. Dabar Sabaa Tahir gyvena jau ne dykumoje, o su savo šeima San Fransisko mieste. Savo pirmą knygą ji pradėjo rašyti grįžusi iš darbo vakarais, o tai, ką ji parašė, jau galima rasti išversta į daugiau nei dvidešimt kalbų.

Mūšio laukas – mano šventovė. <…> Kardo smaigalys – mano kunigas. Mirties šokis – mano malda. Pribaigiamasis smūgis – mano išvadavimas.

Sabaa Tahir istorija nukelia į Senovės Romos atmosfera dvelkiantį fantastinį pasaulį, kuris kai kuriems netgi gali priminti “Sostų žaidimą”, kadangi istorijos principas ganėtinai panašus – realizmas istorijoje yra svarbus, o fantastika – tik gardus prieskonis. Taip pat autorė nesistengia sušvelninti ir į vatą vynioti baisių scenų ar saugoti savo sukurtus personažus. Čia veikėjai miršta, yra prievartaujami (visomis prasmėmis), išnaudojami, jų akys yra išlupamos ir dar daugybė šiurpą keliančių dalykų vyksta šioje knygoje. Taigi, ką jau ką, tačiau veikėjai tikrai bus sužeisti, per plauką nuo mirties ir jų skausmas bus ne tik emocinis, tačiau šimtu procentu ir fizinis. Bet būtent tai, ko kiti rašytojai vengia savo istorijose, šią paverčia išskirtine ir žavia. Bet, kaip pati autorė prisipažįsta, tokią istoriją parašyti nebuvo lengva. Jai pačiai prireikė netgi kelių metų, kad drįstų pradėti ją rašyti.

Tačiau tikriausiai nereikia tuo stebėtis, nes autorė, kurdama šią knygą, atrodo yra panaudojusi nemažai savo tikrų išgyventų dalykų. Kaip jau minėjau, ji traukė į knygą dykumą, bet tai nėra vienintelis dalykas. Ten, kur autorė gyveno, buvo ganėtinai izoliuota vietovė ir mergina jautė, kad ji prie jos nepritampa. Žmonės priekabiavo prie jos tėvų, visiems kliūdavo autorės odos spalva. Taigi, rašytoja pradėjo skaityti daug fantastinių knygų, nes suvokė, kad gali keliauti į kitus pasaulius ir juose būti kare.

-Šis gyvenimas ne visada toks, kokį mes jį manome būsiant, – sako Kainas. – Esi žarija pelenuose, Elijau Veturijau. Tu kibirkščiuosi ir degsi, siautėsi ir naikinti. Tu nieko negali pakeisti. Negali liautis.

Taigi, istorijoje vienaip ar kitaip tikrai pastebėsite, kad rašytoja tyrinėja patyčių, išnaudojimo, kovos su valdžia  ir kitus aspektus, o tai ji daro pasitelkusi ne drugelius ir vienaragius. Visa tai ji daro pasakodama istoriją iš dviejų perspektyvų: vaikino Elijaus ir merginos Lajos. Abu jaunuoliai augo skirtingose vietose ir atmosferose, tačiau viena vieta priverčia jų kelius susikirsti – Juodosios Uolos karo akademijoje. Tai tikrai nepaprasta mokykla ir vargu, ar atsirastų daug drąsuolių savu noru norinčių į ją stoti, kadangi ten ruošiami asmenys, kurių gyvenime tikrai nesinorėtų sutikti – Kaukės. Tai asmenys, kurie tiesiogine to žodžio prasme nešioja su jų veidais suaugusias sidabrines kaukes. Tai gerai paruošti be gailesčio žudantys asmenys. Tai vienas iš šioje knygoje sukurto pasaulio įdomių ir žavinčių detalių – sidabrinės kaukės, kurios pavirsta veidu. Jau pati mintis apie sidabro suaugimą su tavo veidu, prarastą galimybę kada nors išvysti savo veido bruožus… Na, patikėkite, tikrai šiurpuliukas nueina kūnu.

Tačiau tai dar ne vienintelis įdomus šio pasakojamo pasaulio aspektas. Knygoje pateikiami ir dar keli įdomūs asmenys ir vėliau pati tvarka. Nors, reikia pripažinti, griežtos valdžios ir sukilėlių  tema nieko nestebina, o tai, jog šis yra pristatomas pradžioje, gali truputį nuliūdinti. Karingieji kovoja su mokslingaisiais? Dvi jėgos. Bet neapsigaukite ir nesustokite skaityti. Tai, kas vyksta toliau  -stebina, žavi, baugina ir įtraukia.

-Kaltė būna dvejopa, – tyliai prašneku. – Viena slegia kaip našta, kita suteikia tau gyvenimo tikslą. Tegul tavo kaltė būna tavo varomoji jėga. Tegul primena tau, kuo nori būti. Galvoje nubrėžk ribą ir niekados jos nebeperženk. Tu turi sielą. Taip, ji sužalota, bet ji niekur nedingo. Neleisk jiems atimti jos iš tavęs, Elijau.

Be sukurto įdomaus ir žiauraus pasaulio, man labai patiko šios knygos veikėjai. Būtų keista, jeigu nepabrėžčiau, kad Elijus tiesiog pavergė mano širdį. Nenoriu atskleisti daug jo gyvenimo detalių, nes tie faktai knygoje skaitytojus turi stebinti ir šokiruoti, tačiau leisiu sau užsiminti, kad jis be abejonės kiekvienos merginos svajonė: drąsus, moka kautis, draugiškas, rūpestingas…  Knygoje šis veikėjas kovoja dėl savo laisvės, ir suvokus, kokioje aplinkoje jis augo, iškart nesunku trokšti, kad vaikinui pavyktų ją pasiekti. Pati rašytoja prisipažįsta, kad nors abi perspektyvos – Lajos ir Elijaus – jai patiko, tačiau būtent vaikino buvo jai įdomesnė ir kėlė daugiau iššūkių. Kadangi veikėjas yra karys, o moteris – ne, jai teko nemažai įsivaizduoti, kas jis per veikėjas, kas dedasi jo galvoje ir kita.

Kita mano mėgstamiausia veikėja buvo komendantė. Sabaa Tahir pripažįsta, kad šioji veikėja jai pačiai labai patiko. Tai buvo jos mėgstamiausia blogietė. Dievaži, bet kiekvienas jos pasirodymas istorijoje buvo kažkas įspūdingo. Patikėkite, retai istorijose atsiranda toks veikėjas, kurio net paminėjimas tekste sugeba išprovokuoti nemažai įvairių emocijų, o pasirodžius veiksme nerimauti dėl veikėjų. Juk ne kartą yra paminėta, kad ji neturi emocijų ir mėgsta tai akis išlupti, tai veidą kam nors subjauroti… Buvo tikrai ne viena vieta knygoje, kai komendantės pasirodymas privertė mano širdį nusiristi į kulnus ir nerimauti dėl Lajos saugumo ir gyvybės. Voldemortas palyginus su komendante yra gerumo įsikūnijimas 😀

Kito dvi veikėjos yra, žinoma, Laja ir Helenė.  Deja, negaliu pasakyti, kad jos labai mane žavėjo, tačiau jos buvo ryškios personos. Bet tikriausiai Helenė man patiko labiau nei Laja. Kodėl? Na, Helenė juk karo akademijos moksleivė. Ji gali išspardyti šiknas, o jos ir gyvenimo istorija man pasirodė įdomesnė. Laja buvo pristatyta kaip bailė, kuri stebuklingu būdu sugebėjo užgniaužti baimę ir rizikuoti gyvybe padedant sukilėliams, kad šie padėtų jai išgelbėti jos brolį. Norėjau stipriai pamilti šią veikėją, bet man ji sunkiai lipo. Bet reikia pripažinti, jos perspektyva buvo atsvara Elijaus perspektyvai, nes viską buvo galima stebėti tiek iš stipraus, tiek iš silpno veikėjų perspektyvų.

Kalbant apie knygos stilių … Kaip minėjau, autorė nevynioja įvykių į vatą, ir istorija tikrai nevisiems gali būti įveikiama būtent dėl tų stiprių smurto scenų, kurios po truputį yra pristatomos jau knygos pradžioje – Lajos šeimos nariai yra nužudomi kaukės. Toliau reikalai yra tik ar kruvinesni ir žiauresni. O kur dar tai, kad autorė stengiasi kiekvieną skyrių pabaigti galingai ar kokiu nors kabliuku? Taip, autorė tikrai stengiasi visomis išgalėmis kankinti ne tik veikėjus, bet ir skaitytojus 😀

Nėra kur bėgti, – suvokiu mums praėjus pro nuleidžiamas vartų grotas į garsiąją akademijos teritoriją. – Nėra kur eiti. Jokio kito būdo išgelbėti Dariną nėra.
Aš akademijoje ir grįžti nebeįmanoma.

Greitis? Knygos pradžią gali būti kiek sunku įveikti, nes ten kaip ir nevyksta kažko labai įdomaus. Laja senelių namuose, o Elijas ten kažkur tuneliuose. Pripažinkime, kai kuriems tai nėra įdomūs dalykai, tačiau kai veiksmas po truputį įsibėgėja ir abu pagrindiniai jaunuoliai pasakoja viską iš karo akademijos… Na, tada prasideda tikras įdomumas ir pavojai. Tekstas nuo tos akimirkos tiesiog lekia pro akis, o puslapiai kažkur dingsta. Priežastys? Komendantė, pavojai, aiškėjančios paslaptys ir Kaino pamėtėta mįslė apie būsimus įvykius.

-Atėjau čia ne tavęs bausti. Šiaip ar taip, tavo ateitis – jau pakankama bausmė. Sakyk man, Elijau, – kodėl esi čia? Kodėl  tu Juodojosios Uolos akademijoje?

Aš tiek daug kalbu apie smurtą ir tamsą šioje knygoje, kad galima pamanyti, kad joje nulis romantikos. Tai netiesa. Knygoje autorė kuria ir pina meilės trikampius. Keista, tačiau jie įdomūs 😀 Tikriausiai todėl, jog veikėjai juose yra tikrai stiprūs ir gerai pristatyti skaitytojui. O kadangi knygoje yra daug įvairių pavojingų scenų ir dar komendantė… romantinės scenos yra super karštos.

Knyga baigiasi didžia paslaptimi. Atrodo, kad ji tiesiog pasibaigia viduryje visų įvykių. Laimei, yra išleista antra dalis angliškai, o autorė jau spėjo pranešti savo gerbėjams, kad ketina atsirasti ir dar dvi dalys.

Reziumė? Einu dar kartą skaityti šią knygą. Jos pasaulis, veikėjai ir siužetas… Seniai kada skaičiau tokią aštrią ir išskirtinę istoriją. Netgi dabar mėgindama surasti jos palyginimą su jau Lietuvoje išleistomis knygomis, kad jums būtų lengviau įsivaizduoti, koks čia gėris, sunku.  Vis atrodo, kad paminėti vieną ar kitą yra nusikaltimas, nes būtent taip “Žarija pelenuose” man skiriasi nuo kitų. Taigi, neminėsiu nei vienos.

penkikitty

Reklama

3 thoughts on “Žarija Pelenuose – Sabaa Tahir (knyga)

  1. Velnias, noriu tos knygos 😀 Spėju naktimis bandysiu išstumti atsiminimus apie visus tuos akių išlupimus ir šiaip negalėsiu užmigti, nes norėsiu sužinoti kas toliau, bet pasirašau xD Labai geras apžvalga!

    Patinka

  2. Nusipirkau šią knygą kaip avantiūrą – juk ji skirta jaunimui, o man jau daugiau nei 30 metų. Ir žinote ką? Knyga mane kone pakerėjo!!!! Dieve, kaip sunku susikaupti darbui :))) Vis stengiuosi ištaikyti laisvą minutę, kada galėsiu pagaliau vėl galėsiu ją paimti į rankas.

    Patinka

    1. Agnė, neimk į galvą. Man irgi 31 ir mano skaitiniai – 99% jaunimo literatūra. Ir aš dėl to visai nepergyvenu 🙂

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s