7 paprasti būdai, kaip gerą istoriją paversti puikia


Yra subtilių skirtumų tarp neblogos grožinės literatūros ir grožinės literatūros, kuri tiesiog sprogsta, ir kuri parodo, kad tu žinai, ką darai. Pagalvok, jei leidėjui patiks tavo istorija, didesnė auditorija bus nebetoli.
Yra 7 būdai, kuriuos sėkmingai naudoja pripažinti autoriai. Šie metodai tinka bet kokiai grožinei literatūrai: romantikai, mistikai, mokslinei literatūrai, kam tik nori. Kas svarbiausia, juos galima panaudoti bet kuriame rašymo proceso etape.

  1. Naudokis ne tik 5 pojūčiais.

Daugelis rašytojų žino pakankamai, kaip šalia vaizdo ir garso pridėti ir pojūčius. Visada smagu skaityti apie veikėją, kuris atkreipia dėmesį į karštą metalo ir naftos kvapą, kuris tvyro virš bėgių pravažiavus traukiniui, ar naujo tvido palto svorį ant pečių.
Leidėjai ir redaktoriai mėgsta penkis pojūčius, bet jie nori ir tikisi daugiau. Jie nori fizinių aprašymų, į kuriuos įeina ne tik aplinka, bet ir jos apibūdinimas.
Svarbiausia: geriausi autoriai savo pasakojimuose naudoja kūno kalbą. Tai suteikia darbui tekstūros ir gilumo. Kai to trūksta, grožinė literatūra atrodo negyva.
Pradėk skaityti kūno kalbą. Pastebėsi, kad dažniausiai pasitaiko nerimastingumas (arba jo nebuvimas) ir paslėpti norai. Įsivaizduok esąs veikėju ir pajusk, kaip jis jaučiasi kažkokioje situacijoje.
Paanalizuokime tai:
Brajanas sustojo ir prisidegė cigaretę. Jis iškvėpė dūmų kamuolį į langą. Tai nieko nesako apie veikėją ar jo būseną. Jei Brajanui reikia cigaretės, išnaudok šią akimirką pilnai: Brajanas sustojo ir prisidegė cigaretę. Laikė ją arti kūno, lyg nenorėdamas užimti per daug vietos. Jis iškvėpė dūmų kamuolį į langą vengdamas Anos Mari akių.
Mes sužinome kažką apie Brajaną be bereikalingų vidinio monologo išvedžiojimų.

  1. Pasinaudok išskirtinumu.

Žmonės racionaliai elgiasi tik dalį laiko; likusį laiką mes kvailai rizikuojame ir elgiamės nepaaiškinimai.
Leidėjai ir redaktoriai tai taip pat žino, bet nenorėdami apsunkinti skaitytojų juos įtikinėjant, jie nuolat įkyriai kartoja, kad turime rašyti įtikinamai. Ir kai jie tai daro, staiga jų prieštaravimai paveikia veikėjų motyvaciją. (Galima palyginti su bet kokiu šedevru: Aš tikrai nemanau, kad Ofelija šioje situacijoje nusižudytų. Noriu pasakyti, negi nemanai, kad savižudybė skamba per drastiškai? Daug įtikinamiau skambėtų, jei ji turėtų valgymo sutrikimų, ar nesutinki?). Bėda tame, kad jei pasiduosi ir versi veikėjus  visad elgtis visiškai racionaliai, parašysi mirtinai nuobodų veikalą.
Svarbiausia: žmogaus keistenybės atitinka modelius, su kuriais mes visi galime susitapatinti (ar bent jau suprasti juos).
Dažniausiai tai meilė – ar bent jau seksas – daro žmones neracionaliais. Jei įliesi pakankamai stiprų motyvacinį faktorių – netgi neracionalų – gali lengvai sukurti įtikinamą priežastį nepastoviems savo veikėjų veiksmams. Ir tokie veikėjai yra žymiai įdomesni skaityti nei tie, kurie visada elgiasi racionaliai.
Prie to paties galima priskirti veikėjo maniją, kuri gali drastiškai pakreipti siužeto liniją. Pavyzdžiui, kažkas kaip apsėstas gali galvoti vien tik viena kryptimi, kas veda į siaubingas klaidas. Kontrolės maniakai tampa tuščiagarbiais ir yra linkę priimti mirtinus sprendimus:
Ak, kapitone, tiesiog grįžkime į uostą. Mes jau praradome pusę įgulos.
Užsičiaupk, negaliu leisti šitam baltajam banginiui laimėti!
Viskas priklauso nuo to, ar apsėstas veikėjas taps gailestingu (ar bus priverstas tokiu tapti), ar atmes augimą ir liks sužalotas visam gyvenimą. Bet kokiu atveju, tai skamba įtikinamai.
Norint panaudoti šią žmogiškąją natūrą grožinėje literatūroje, nereikia baigti psichologijos studijų. Tiesą sakant, šiek tiek kaprizų gali būti naudinga.
Nuspręsk, kuris tavo veikėjas yra silpniausias – kuriam nelabai sekasi. Su kuriuo vengi bendrauti?
Toks veikėjas automatiškai tampa įdomesniu, ir mes pajuntame mažą o-ou sprogimą: kas nutiks, kai staiga jį užgrius bėda – tarkime, ultimatumas ar panašiai? Tokie apibūdinimai atlieka du dalykus: tai paverčia veikėją stipresniu, ir jis tampa įsimintinesnis.

  1. Pamiršk buvimą gražučiu.

Leidėjai ir redaktoriai negali pakęsti autorių, kurie savo darbuose varžosi subtilumo labui.
Svarbiausia: negražus turi dvi reikšmes: a) temos, kurios nėra patrauklios, kaip rasizmas ar kraujomaiša; b) būdas, kaip tu rašai.
Daugelis žmonių bijosi tamsos, bet kaip autorius privalai būti pasiruošęs atsidurti ten, tikrai ją pamatyti, ištyrinėti ją prieš ją aprašant.
Patartina grįžti į vaikystę – pirmus kartus, prieš suprantant, kas gera ir kas bloga, prieš mums tampant pakankamai stipriems, kad apsigintume nuo blogio. Pajusk baimę, užliejančią kūną, kai išvydai artinantis vietinį mušeiką. Pajausk gėdos jausmą padarius kažką nederamo.

  1. Būk ištikimas savo intelekto koeficientui.

Autoriai kartais supaprastina savo darbą, nes bijo atbaidyti potencialius skaitytojus, kuriems jie rašo. Tai pražūtinga. Nedaryk to. Ir nereikia – vidutinis Jonas ar Agnė yra protingesni nei galėtum pamanyti.
Svarbiausia: nenuvertink savo skaitytojų. Jei jiems patinka skaityti knygas, kurias tu mėgsti rašyti, jie atitinka tavo demografinį skaitytoją.
Pirmiausia išlaisvink savo žodyną, tuo pačiu jį tikrindamas. Jei žodis šlykštus yra tinkamas, nekeisk jo į bjaurus. Ir kai užlipti yra teisingas žodis, nekeisk jo į užsiropšti vien dėl noro pasirodyti.
Antra, atsispirk norui viską aiškinti, ypač kai vaizduoji veiksmų seką ir personažų mintis.
Leidėjai ir redaktoriai atpažįsta sąžiningą, neišpūstą balsą. Kaip ir būsimi skaitytojai.

  1. Naudok savo geriausią medžiagą tik tada, kai tai turi tikslą.

Kažkoks incidentas turi būti vietoje ir laiku, bei daryti įtaką istorijai.
Svarbiausia: naudokis savo geriausia medžiaga, bet vietoje.
Kai apima pagunda įmesti į istoriją kažką puikaus, kas iš tiesų nėra būtina, pirmyn, parašyk tai, bet taisant išimk ir išsaugok.

  1. Prajuokink juos.

Visų pirma skaitytojams patinka sąmojingumas. Pasižymėk, kad sąmojingumas dar nėra humoras: mes galime nusijuokti skaitydami sceną, kurioje pasipūtusi persona gauna į veidą pyragu, bet tai yra humoras ir nereikalauja ypatingo suvokimo. Sąmojis priverčia daugiau pasukti galvą.
Svarbiausia: mes juokiamės, kai mums duodama perspektyva, kurios nesitikėjome. Juokiamės, kai matome absurdą, kurio nemato kiti. Juokiamės nustebinti. Visa tai gali tarnauti kaip subtili taktika pridedant sąmojingumo į tavo istoriją.
Jei jautiesi įstrigęs, vienas paprastas ir veiksmingas būdas panaudoti savo sąmojingumą yra peršukuoti savo veikėjus (o ne siužetą). Pavyzdžiui, gali įmesti veikėją į keistas, kurioziškas situacijas. Ieškok galimybių įterpti mažus, tikėtinus neatitikimus. Veikėjas, kuris galvoja griežtai apie vienus dalykus, bet kiti jam nelabai rūpi, gali būti juokingas. Įsivaizduok branduolinės fizikos mokslininką, kuris negali pasišildyti sriubos, sėkminga ekonomikos žurnalo rašytoja pereikvoja savo kreditines korteles (kaip „Parduotuvių maniakė“) ir pan.

  1. Priversk juos verkti.

Daugelis knygų priverčia skaitytojus juoktis, ir daugelis verčia išspausti ašarą, bet kai skaitytojai juokiasi ir verkia skaitydami tą pačią knygą, jie ją įsimena.
Kas verčia žmones verkti? Nekalbu apie mirštančius mylimus šuniukus. Turiu omenyje klausimą, koks tas mechanizmas, pagal kurį skaitytojai emocionaliai susijaudina? Reikia emocinės nežinomybės su triuškinančiu atlygiu.
Svarbiausia: tavo tragizmas neturi būti pigus.
Šiuo atveju pigus iš tiesų yra prastas greito dvynys. Atsikratyk greičio ir išvengsi pigumo, darančio įtaką proceso kokybei.
Duok sau lauko ir leisk emocijoms sudaiginti sėklas. Būtų gerai pabaigoje įterpti kataklizmą, bet tai nebūtina.

Versta iš 7 Simple Ways to Make a Good Story Great

egliosha logo

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s