VIENIŠAS VILKAS – JODI PICOULT (KNYGA)


Edvardui 24-eri. Dėl nesutarimų su Luku, savo tėvu, jis prieš šešerius metus išvyko gyventi į kitą šalį. Netrukus šeimą paliko ir motina – ji nebeįstengė pakelti vienatvės, Lukui vis daugiau laiko skiriant didžiajai gyvenimo aistrai – vilkams. Su Luku liko gyventi tik paauglė dukra Kara, pykstanti ant brolio ir kaltinanti jį dėl šeimos iširimo.

Tačiau vieną šaltą žiemos naktį įvykusi skaudi nelaimė priverčia vėl susirinkti išsibarsčiusios šeimos narius. Po autoavarijos Lukas nugrimzdo į komą, ir Kara su Edvardu turės priimti sudėtingą sprendimą dėl tėvo likimo.

Kara vis dar laukia stebuklo ir tikisi, kad tėvas pabus iš komos ir pasveiks. Tačiau Edvardas nori nutraukti gyvybės palaikymo aparatų veiklą ir paaukoti tėvo organus.

Kokį sprendimą priims ši prieštaravimų, emocijų ir akylai saugomų paslapčių draskoma šeima? Ar tokiomis aplinkybėmis išvis įmanoma teisingai nuspręsti? Ir kaip gyventi priėmus sprendimą? Galiausiai ar brolis ir sesuo prisimins tai, ką jiedu kadaise pamiršo, bet ko niekada nepamiršta tėvo taip mylėti vilkai – kad kiekvienam gaujos nariui gyvybiškai reikalingas kitų narių palaikymas, nes vienam išgyventi neįmanoma, ir kad išlikimas kartais reiškia pasiaukojimą.


Pagrindinė informacija:cdb_Vienisas-vilkas_z1 Jodi Picoult


Kalba:
lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2014 m.
Originalus pavadinimas: Lone wolf
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: 13+
Žanras/amžiaus kategorija: realistinė literatūra, romanas, šiuolaikinė literatūra, suaugusiųjų knyga
Mitinės būtybės/padarai/galios: nėra
Puslapių skaičius: 392
Pasakotojas: 1 asm. (net iš septynių perspektyvų)
Autoriaus (-ės) puslapis: http://jodipicoult.com


photo: Jodi PicoultJodi Picoult (Džoudi Pikou, g. 1966) – viena populiariausių šiuolaikinių JAV rašytojų. Prinstono universitete ji įgijo literatūros tekstų rašymo bakalauro, Harvardo universitete – edukologijos magistro laipsnį. 2003 metais už kūrybą jai skirtas apdovanojimas – New England Book Award.

Pirmą kartą galimybę parašyti knygą apie žmogaus teisę mirti Jodi apsvarstė skrendant lėktuvu daugiau nei prieš dešimtmetį. Tada atsitiktinumas lėmė, jog rašytojos vieta lėktuve buvo šalia neurologo, kuris visą savo gyvenimą nagrinėjo šią temą. Šnekučiuojantis su vyru Jodi tarė: “Aš nesu pasiruošusi parašyti šią knygą dabar, bet vieną dieną būsiu, taigi prisiminkite mano vardą… nes aš paskambinsiu!”. Galų gale, praėjus daug laiko po to pokalbio, rašytoja pradėjo svarstyti, jog mes dažnai girdime skirtingą tėvų, sutuoktinių ar vaikų nuomonę apie artimojo gyvybės palaikymą arba leidimą numirti. Tačiau retai susiduriame su atveju, kai dvi šalys, turinčios lygiais teises savo artimojo atžvilgiu, nori priimti skirtingus sprendimus. Tada Jodi pradėjo mąstyti, kas būtų, jei išsiskirtų dviejų ligonio vaikų nuomonės: nutraukti gyvybės palaikymą  ar ne. Rašytoja paskambino tam neurologui ir pasakė: “Prisimeni mane?..”. Laimei, jis nepamiršo! Taip ir gimė “Vienišas vilkas”.

Šioje knygoje yra gan keista šeimyninė padėtis, kuri tam tikra prasme ir yra istorijos cinkelis. Kad geriau ją suprastumėte, trumpai pristatysiu veikėjus. Kara – septyniolikmetė mergina, kurios tėvai yra išsiskyrę. Ji gyvena su tėčiu ir padeda jam rūpintis vilkais. Edvardas – Karos brolis, kuris prieš šešis metus, po konflikto su tėvu, išvyko gyventi į kitą pasaulio kraštą. Nuo to laiko su šeima nesimatė. Kara ji kaltina dėl šeimos iširimo. Lukas – Karos ir Edvardo tėvas. Yra žmogus, kuris labiausiai pasaulyje išmano vilkų gyvenimą, mat pats dvejus metus gyveno miške, vilkų gaujoje. Šiuo metu turi savo parką, kuriame laiko kelias vilkų gaujas. Džordžė – Karos mama, po skyrybų su vyru susikūrė naują šeimą, susilaukė dvynių. Džo – Džordžės vyras, Karos ir Edvardo patėvis, dvynių tėvas.

“Vienišame vilke” J. Picoult gvildena keblią situaciją. Lukas su Kara patenka į automobilio avariją. Karai tik lūžta keli peties kaulai, tačiau Lukas taip lengvai neišsisuka. Jam diagnozuojamas difuzinis galvos smegenų sužalojimas. Vyrą ištinka vegetacinė būklė. Medikai tvirtina, kad galimybės jam atsigauti praktiškai nėra ir siūlo padaryti Luką organų donoru. Edvardas mano, kad, jei tėvas būtų gyvas, jis šito norėtų. Tačiau Kara nesutinka, mergina kovoja už tai, kad Lukui ir toliau būtų palaikoma gyvybė.

Istorija paliečia išties aktualią šiuo metu temą – etanaziją (lengvas ir neskausmingas žmogaus ar kito gyvūno gyvybės nutraukimas, mirtis). Dabar yra daug svarstoma ar ši procedūra turi būti leistina, ar uždrausta. Jūsų žinios apie tokį žmogaus gyvybės nutraukimą tikrai padidės, kai perskaitysite “Vienišą vilką”. Ir pats, manau, susidarysite šiuo klausimu gan tvirtą nuomonę.

Šiai knygai žavesio suteikia tai, kad ji parašyta net iš septynių perspektyvų. Tiesa, pagrindinės, kurios naudojamos visos knygos metu, yra penkios – Karos, jos brolio Edvardo, tėvo Luko, mamos Džordžės ir patėvio Džo. Pradžioje gali būti kiek sunkoka, kebloka susigaudyti, bet greitai pripranti. Tai, jog yra rašoma ne vieno veikėjo akimis, mums suteikia galimybę geriau juos visus pažinti, suprasti herojų veiksmus ir pastarųjų priežastis. Jei šią knygą skaitytume su viena perspektyva, tai būtume nusistatę prieš kitus veikėjus, nes iš to penketo kiekvienas turi po savo nelabai mėgstamą asmenį. Tačiau dabar, kai įlendi į kiekvieno iš jų, liaudiškai tariant, smegeninę, supranti, užjauti, palaikai visus. Todėl šią knygą
skaityti keista, nes kai veikėjai susikivirčija… tu tiesiog nežinai kurią pusę palaikyti. 😀 Visų sprendimai suprantami atrodo, nes žinai jų poelgių priežastis ir kiekvienas yra savaip teisus.

Ši knyga labai informatyvi. Kadangi autorė norėjo, kad mes susipažintumėme su Luko asmenybe, sugalvojo gerą sprendimą. Juk negali Lukas kalbėti, pasakoti įvykius, nes yra vegetacinėje būklėje. Tad jis mums iškloja išgyvenimus, patirtus su vilkais. Tikrai be galo įdomu buvo Luko skyrius skaityti (ir naudinga!). Taip sugebėjo autorė sudominti vilkais, kad įveikus knygą šiek tiek domėjausi apie šiuos gyvūnus. Aplamai, labai gera J. Picoult idėja parašyti knygą – romaną, kuris kartu ir kaip mini enciklopedija, nes labai daug žinių pasisemi.

“Tą naktį, kai Mestavė atsivedė vilkiukų, viską darė tarsi pagal vadovėlį. Tėvas
atšventė tą įvykį, atkimšdamas butelį šampano ir leisdamas man išgerti taurę.
Norėjau pamatyti mažylius, bet tėtis pasakė, kad jie išlįs į dienos šviesą tik po
daug savaičių. Net Mestavė visą savaitę tūnos irštvoje ir kas dvi valandas žindys
mažylius.
Bet praėjus vos dviem naktims pabudau, purtoma tėvo.
– Kara, – tarė jis, – man reikia tavo pagalbos.
Apsivilkau žieminiu paltu, įsispyriau į batus ir nuskubėjau įkandin jo į aptvarą,
kuriame buvo Mestavės guolis. Vilkės, deja, tenai nebuvo nė kvapo. Ji bastėsi
aplinkui, kuo toliau nuo savo mažylių.
– Išbandžiau viską, kad tik parvaryčiau ją atgal, bet ji neina, – atsainiai pasakė
tėvas. – Jei dabar neišgelbėsim vilkiukų, kitos galimybės nebeturėsim.
Jis nuropojo į guolį ir išlindo nešinas dviem mažyčiais susiraukšlėjusiais”

Man ši knyga BE PROTO patiko! Labai įdomūs siužeto sprendimai, netradicinė istorija… Na, tiesiog kaip saldainiukas susiskaitė. Nors apimtis tikrai nėra maža (atkreipkite dėmesį ne tik į puslapių skaičių, bet taip pat į didelį formatą ir mažą šriftą), tačiau sukrimtau aš “Vienišą vilką” per dvi dienas. Ši knyga paliko didelį įspūdį, žinoma, gerąja prasme.

Rekomenduoju “Vienišą vilką” tiems, kurie yra žingeidūs ir kuriems patinka įdomesnės, netradicinės istorijos.


penki

jonexex logo

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s