Slėpynės. Kaip užmerktomis akimis žaidžiame gyvenimą – Greta Lietuvninkaitė (knyga)


Jei sėkmė yra stulbinami gyvenimo pasiekimai, priverčiantys aplinkinius skaičiuoti savo stalo sidabrą, tai ši knyga – apie nesėkmę. Jei meilė – tai romantiškas apsvaigimas, persipynęs su savininkišku kaprizu, tai šioje knygoje meilės nerasite. Jei gyvenimą laikote tyra gėrio buveine, verčiau atmerkite akis. Tikrovė žaidžia slėpynių.

Istorijos apie lepią merginą iš Lietuvos sostinės veiksmas netikėtai persikelia į Kanadą ir Islandiją. Dėl nepalankių gyvenimo aplinkybių elitinė Margaritos kasdienybė virsta slapstymusi svečiose šalyse, visuomenės žavėjimasis ja – artimųjų abejingumu, jau ir taip nepavydėtiną padėtį dar labiau apkartina narkotikų pasaulio realybė. Atsidūrus gyvenimo kryžkelėje, jaunai merginai tenka žengti kitą žingsnį – arba lengvą, arba teisingą. Nuopuolių kupina merginos kasdienybė, ryškūs personažų charakteriai, spalvingi kelionių aprašymai ir jautrūs dialogai kviečia iš naujo perkainoti savo gyvenimo vertybes ir prioritetus.


Pagrindinė informacijaGreta Lietuvninkaitė slėpynęs

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 2016
Originali kalba: lietuvių kalba
Originalus pavadinimas: Slėpynės. Kaip užmerktomis akimis žaidžiame gyvenimą
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: 
nėra
Patartinas amžius: 16+
Žanras/ tipas: realistinė, šiuolaikinė, New Adult, suaugusiųjų
Mitinės būtybės/padarai/galios: nėra
Veiksmo laikas: šiuolaikinis pasaulis (Lietuva, Kanada)
Puslapių skaičius: 240
Pasakotojas: trečias asmuo, daugybė veikėjų perspektyvų (šokinėjimas iš galvų)
Autoriaus (-ės) puslapis: FB – Slėpynės (knyga)


Ko galima tikėtis iš jaunos, 24 metų, psichologijos bakalaurą savo kišenėje turinčios ir rašančios straipsnius žurnalams „Psichologija Tau“ ir „Moters psichologija“ merginos jos pirmoje knygoje, gan intriguojančiu pavadinimu “Slėpynės. Kaip užmerktomis akimis žaidžiame gyvenimą“? Būtent į šį klausimą ir pamėginsiu jums atsakyti šia apžvalga.

Greta Lietuvninkaitė (šiuo metu) yra 24 metų. Mintis parašyti knygą jai kilo rašant baigiamąjį bakalauro darbą. Kaip pati prisipažįsta, romaną rašė devynis mėnesius, tačiau taip pat neslepia, kad šis rašymo procesas nebuvo lengvas. Būdavo momentų, kai būdavo dienos be įkvėpimo, ir rašymas, užuot buvęs stebuklingomis akimirkomis, kai skraidai padebesiais iš džiaugsmo, pavirto disciplinuotu darbu. Žmonėms.lt mergina pasakojo, kad:

Tokiais atvejais galvojau apie vieną citatą: „Tu gali pataisyti blogą skyrių, bet negali pataisyti neesančio skyriaus.“ Vadinasi, geriau parašyti, o po to koreguoti

Rašytoja taip pat atskleidžia, jog iš pradžių istoriją rašė sau, be jokių minčių ją išleisti. Tik kai kūrinys buvo pabaigtas, ji pradėjo svarstyti, kodėl jo neparodžius leidyklai. Kaip kelionė į leidyklą baigėsi, mes jau ne tik žinome, bet ir galime tai paimti į rankas.

Knyga nėra stora, tačiau įveikti vienu prisėdimu jos man tikrai nepavyko. Vos tik pradėję vartyti knygos puslapius, pastebėsite, kad tikrai nerasite daug dialogų, o tai juk automatiškai istorijai suteikia lėtesnį skaitymo tempą.  Neslėpsiu, truputį pabūgau, nes esu dialogų ir veiksmo mėgėja. Būtent juos skaitant man patinka pažinti veikėjus, o regėdama gryno teksto pastraipas, sunerimau, kad knygoje daugiau dominuos pasakojimo, o ne įvykių rodymo aspektas. Neklydau. Istorijos pagrindas – pasakojimas.

Banfas, Kanada

Tiesiog Pelenės istorija, tik viskas joje atvirkščia: iš pradžių džiaugsmas, paskui vargas, o krikštamotė – ji, Elena,- atsisako padėti vargšei merginai, nepasiūlo stebuklingos karietos ir kurpaičių.

Laimei, turiu nuraminti tuos, kurie yra tokie kaip aš, arčiau veiksmo ir dialogų, nes istorija yra pateikta įdomiai ir įtraukiančiai. Tekstas nėra perkrautas nereikšmingomis detalėmis – tiesiog tiek, kiek tau reikia įsivaizduoti aplinką ir atmosferą, nusipiešti mintyse pagrindinių veikėjų portretus. Taipogi pats tekstas vis perkelia skaitytoja iš vieno veikėjo galvos į kitą. Tai yra labai pavojingas sprendimas ir ganėtinai retai priimamas, o dar rečiau perspektyvos yra keičiamos kas kelis puslapius tame pačiame skyriuje. Tokių knygų ypatingai reta ir netgi buvo keista tokią sutikti, nes didžiausias siaubas baubas slypi tame, jog tai vienas iš lengvų būdų nepaprastai suerzinti skaitytoją, ir dar ne bet kas moka sklandžiai ir gražiai šokinėti iš vienos perspektyvos į kitą. Šį kartą autorei labai pagelbsti prieš tai paminėtas pasakojimo elementas kūrinyje. Dėl šios priežasties žvilgsniai iš kitų veikėjų perspektyvų yra malonūs ir nesukelia sumaišties panorusiam įvykius sekti skaitytojui. Tai vienas šios knygų bruožų, kuris man patiko ir žavėjo.

Fairmont Chateau Lake Louise

Tačiau kalbant apie pačius veikėjus, jų buvo daug ir įvairių, tačiau visų įvykių epicentre vis dėlto buvo tik vienas personažas – Margarita. Būtent jos veikėjo arka yra pateikiama knygoje. Šioji dar yra sustiprinama nesibaigiančiais kelio simboliais, kurie reiškia pasikeitimą, vartojimais: vis kokie nors žygiai, gatvių ir takelių minėjimai, pačios veikėjos kelionės. Visi kiti veikėjai yra pristatomi kaip vieną ar kitą charakterio savybę/ bruožą įkūnijantys veikėjai: Julija – pasipūtimas, tėvas – godumas ir melagystės, Elena – godumas ir t.t. Taip, šabloniniai veikėjai, kurių pareiga, kaip ir pasakų veikėjų (beje, Pelenės pasaka čia kelis kartus buvo akcentuota) turėti tik vieną konkrečią užduotį – būti vieno bruožo savininkais.

Visi veikėjai knygoje yra suaugę, tačiau tai netrukdo šią knygą į rankas paimti ir paaugliui, kadangi romane yra pabrėžiamas asmenybės augimas, pasikeitimas ir pastangos tapti savarankišku žmogumi šiame žiauriame pasaulyje. Juk būtent tai tenka visiems išgyventi, kai palieki saugius tėvų namus ir išsiruoši rašyti savo gyvenimo romano. Bet pagrindinės veikėjos amžius man truputį sukėlė nuostabą. Mergina baigė universitetą ir elgiasi kaip piemenė? (Taigi, kažkodėl kyla įtarimas, kad universiteto diplomą jį nusipirko). Jau geriau autorė būtų universitetą išbraukusi ir iškart po vidurinės mokyklos veikėjus išsiuntusi į Kanadą, o vėliau ir į Islandiją, nes dabar sukurtos merginos įvaizdis sunkiai leidžia ją įsivaizduoti universiteto auditorijoje.

Jau rakindama duis, ji pajuto dar didesnę pykčio bangą nei ligi šiol, o kvailas vidinis balsas lyg tyčiodamasis ištraukė iš atminties frazę, šiandien išgirstą darbe, persirengimo kambaryje: “Jei  gyvenimą gyvensi taip, lyg jis suktųsi vien apie tave, galų gale turėsi tai, ko trokšti, – vien patį save.“

Asmeniškai, Margarita nėra mano mėgstamų veikėjų tipo. Ji naivi, pasikėlusi, mėgstanti pramogas ir narkotikus, išlepinta, vietomis atrodanti kvaila. Dėl šios priežasties kartais man tekdavo grumtis su pačia savimi, kad skaityčiau toliau, nes Margarita ir aš  nebuvome draugės 😀 Taip pat artėjant prie knygos pabaigos mane truputį užmušdavo staiga joje gimęs filosofo pradas. Iš Brajeno to tikėtis dar buvo galima. Ten jeigu jis jau prakalba, lauk kažko sudėtingo ir prasmingo, bet kai pradėdavo protingomis mintimis žarstytis mergina, suglumdavau. Tiesiog šis dalykas man nelipo prie sukurto veikėjos įvaizdžio.

Kalbant apie protingas mintis ir samprotavimus knygoje, reikia pabrėžti, kad jų yra. Kartais šie išlįsdavo iš teksto kartu su kokiu nors nupasakotu įvykiu, o kartais būdavo pristatomi kaip kelios ilgos pastraipos, atitraukiančios nuo knygoje vykstančių įvykių. Pavyzdžiui, apačioje esanti ištrauka, suteikia papildomą reikšmę knygos pavadinimui.
Citata:

Slėpynės. Jas mėgsta ne tik gyvūnai ir vaikai. Tai ir mėgstamas suaugusiųjų žaidimas. Užsimerki ir apsimeti, kad nieko aplink nematai, neįsileidi jausmų, negirdi pasiūlymų ir kvietimų. Lieki vienas su savimi, su siaura savo realybe, atsisakydamas apsižvalgyti aplinkui ir susitaikyti su tuo, ką matai. Nepatogu, baisoka, negerai. Daug smagiau slapstytis, daug jaukiau jaustis savo pasaulėlio valdovu – tvirtu, neperkalbamu. Tačiau vos įsitrauki į šį žaidimą, darosi vis sunkiau suvokti, kur yra tavosios realybės ribos, o kur prasideda tai, ko dar nesi matęs.

Pats knygos siužetas yra ganėtinai nuspėjamas ir paprastas. Jau įpusėjus pirmą skyrių yra lengva nuspėti, kuo knyga gali baigtis arba kokie įvykiai būtinai bus pristatyti vėliau. Galite netgi ir jūs patys nuspėti siužetą žinant šiuos du faktus:

  • tėvas pavogė pinigus ir iššvaistė milijonus ir
  • mergina yra išpuikusi, naivi, lepūnėlė.

Bet atrodo, jog pati autorė suvokė viduryje knygos, kad jai reikia daugiau įdomesnės ir intriguojančios medžiagos. Rašytoja į knygą įterpia ir kriminalų, ir pavojų, kurie truputį pasuka siužetą kita linkme ir tarsi suteikia išvargusiam skaitytojui šlakelį vėsaus, gaivinančio vandens.

Tačiau, kaip bebūtų keista, nuspėjamas siužetas nesudaro didelių problemų įsitraukti į istoriją. Kodėl? Na, todėl, kad ji yra, kaip minėjau, pateikta kitokiu būdu, yra kupina protingų minčių, o jos veikėjai nukels skaitytoją į kitus Žemės kampelius ir leis juose truputį paviešėti. Autorė juk pasakojo, jog pati yra buvusi Kanadoje ir aprašytos vietos tikros, jos pačios akimis regėtos.

Reziumė? Knyga nepaliko manęs abejingos ir, nors veikėja nebuvo mano mėgstamo tipo, istoriją pabaigiau, ir su nemenku pasigardžiavimu. Tai, kad knygos gale rašoma, jog šioji istorija kviečia skaitytojus iš naujo perkainoti savo gyvenimo vertybes ir prioritetus, tikra tiesa. Perskaitę knygą ir netgi ją skaitydami svarstysite bei mintyse postringausite apie gyvenimo tiesas. Tai pat galite suvokti nemažai naujų dalykų. Taigi, jeigu jums patinka knygos su mintimis, netradiciniu istorijos pateikimo būdu ir norite žodžių dėka pakeliauti po pasaulį – “Slėpynės“ turėtų jus apžavėti ir sužavėti.

trys permatomas

kitty

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s