The Crown’s Game – Evelyn Skye (knyga)


Vika Andreyeva gali priversti sniegą kristi iš dangaus ir paversti pelenus auksu. Nikolai Karimov gali regėti kiaurai sienas ir iš niekur sukurti plytas. Jie yra kerėtojai – vieninteliai du Rusijoje – ir, kai Osmanų imperijai bei kazachai pradeda kelti per daug grėsmių, carui prireikia galingo kerėtojo šalia savęs. Ir tada jis pradeda Karūnos žaidimą, seną magišką dvikovą, kuri yra didžiulis tik žinomas išbandymas kerėtojui. Laimėtojas taps caro labiausiai gerbiamu patarėju, o pralaimėtojo laukia mirtis.

Užaugusi mažoje saloje, Vika nekantrauja parodyti savo talentą sostinėje Sant Peterburge. Tačiau ar ji galės nužudyti kitą kerėtoją, kai jo galios ją veikia taip stipriai, kaip niekas kitas gyvenime?

Nikolai yra našlaitis ir Karūnos žaidimas yra bilietas į geresnį gyvenimą. Tačiau jam tenka stoti prieš gražią, drąsią ir kūrybingą merginą, kurios tiesiog negali jis išmesti iš galvos.

Dar yra ir  Pasha, Nikolai geriausias draugas ir sosto paveldėtojas, kuris taip pat pamilsta paslaptingą kerėtoją. Nikolai turi arba nugalėti merginą, kurią myli… arba leisti jai jį nužudyti.


Pagrindinė informacija

Kalba: anglų kalba
Išleidimo metai: 2016
Originalus pavadinimas: The Crown’s Game
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: 
The Crown’s Game
Patartinas amžius: 14+
Žanras/ tipas: fantastika, paranormalus, istorinis, romantika
Mitinės būtybės/padarai/galios: magiškos galios
Veiksmo laikas: Carinė Rusija
Puslapių skaičius: 399
Pasakotojas: trečias asmuo
Autoriaus (-ės) puslapis: www.evelynskye.com


Ar jums patinka kiek pakoreguota istorija su fantastiniais elementais? Taipogi, ar jus žavi Rusijos kultūra?

“Crow’s game” yra debiutinė Evelyn Skye knyga, kuri į Rusijos istoriją žvelgia truputį pridėjus magiškų elementų.  Autorė prisipažįsta, kad Rusiją pamilo dar vidurinėje mokykloje, skaitydama Fiodoro Dostojevskio “Brolius Karamazovus”. Pasakojimas ją taip sužavėjo, jog vėliau Stranforde studijavo Rusijos literatūrą ir istoriją. Tačiau autorė akcentuoja, kad nors ir naudojo Rusiją ir jos devyniolikto amžiaus istoriją sukurti savo istoriją, už gryną pinigą viso siužeto nereikėtų imti, nes pirmoje vietoje romanas yra fantastinis.  Kaip pavyzdį jį pateikia, kad princas Pasha ir jo sesuo yra jos sukurti veikėjai. Nors ties,a jei kaip ir egzistavo realybėje, tačiau mirė būdami kūdikiai. Todėl nežinia, kokių charakterių asmenybės šie būtų. Autorė pateikai savo variantą.

She wanted again to hold on to him, and have him hold on to her, so they could whirl together through the cosmos like galaxies that could not—and would not—be confined.

Pasakodama, apie knygos rašymo procesą, autorė prisipažįsta, jog pirmą istorijos rankraštį parašė per trisdešimt šešias dienas. Ar galite tuo patikėti? O kaip autorė teisinasi? Ogi tuo, jog tiesiog negalėjo pirštų atitraukti nuo klaviatūros. Žodžiais tiesiog liejosi per kraštus. Tą patį galima pasakyti skaitant šią knygą. Puslapiai tikrai greitai prabėga pro akis… bet buvo ir tokių, kurie buvo labai jau ir užsispyrę.

Šioji knyga buvo viena iš šių metų mano laukiamiausių naujienų anglų kalba. Mano akį patraukė ne tik viršelis, tačiau ir anotacija, kuri žadėjo įdomų meilės trikampį. Laikiau špygas, kad šis nebūtų kaip tie visi įprasti: gerieties ir blogietis kaunasi dėl merginos širdies. Laimei, taip nebuvo, tačiau iki trikampio tobulybės vis dėlto kai ko pritrūko, arba geriau sakyti, autorė pati sugadino jį aprašydama istoriją iš tokios galybės veikėjų perspektyvų, jog kai kurie įvykiai istorijoje man pasirodė dirbtiniai ir netikri. Netgi nemėginsiu suskaičiuoti, kiek veikėjų papasakojo istoriją, bet be abejonės mažiausiai trys. Žinoma, nepaneigsi fakto, jog smagu buvo į istoriją žvelgti iš daugybės perspektyvų, bet man pasirodė, kad jų šįkart tiesiog buvo per daug ir dalis tikrai nereikalingų.

“I hereby swear my loyalty to the tsar, And promise to abide by the rules of the Game, A duel of enchantment, until a winner is declared. To this and all traditions here before established, I commit myself As an enchanter in the Crown’s Game.”

Be to, dauguma skyrių dėl to buvo trumpi su labai koncentruota informacija. Kartais pagaudavau save norint ilgesnių skyrių arba kad iš vis to skyriaus nebūtų. Nes tikrai, tą informaciją būdavo galima pateikti iš pagrindinių veikėjų perspektyvų ir taip sumažinti tą mėtymą iš vieno veikėjo gyvenimo į kito.

Pati istorija sukasi aplink mirtiną Karūnos žaidimą. Yra du burtininkai: mergina ir vaikinas. Caras pradeda žaidimą, kadangi jam reikia turėti šalia savęs patarėją ir kerėti mokantį asmenį, nes prasideda neramumai politiniame pasaulyje. Atrodo, jog karas yra ne už kalnų. Tačiau bėda ta, kad turi būti tik vienas kerėtojas. Taigi, kitas turi mirti. Man patiko ta kuriama įtampa tarp veikėjų, tiksliau įtampa, kuri augo Nikolajaus galvoje. Jis turėjo ganėtinai liūdnus pasirinkimus: nužudyti mylimą merginą ir prarasti draugą arba leisti merginai nužudyti jį, kad šioji pasiliktu su jo draugu. Pripažinkime, vaikino reikalai tikrai prasti.

Bet būtent klausimas, kaip reikalai susiklostys nelaimėliui našlaičiui, mane ir vertė skaityti iki galo, nors toji perspektyvų gausa nemaloniai vis stūmė toliau nuo šio romano. Plius, knygos pradžia man pasirodė per ilga ir nuobodi. Bet vis dėlto džiaugiuosi, kad knygos nenumečiau. Autorė knygos pabaigoje skaitytojui buvo paruošusi tikrą tvistų ir įvairios netikėtos informacijos laukinį vakarėlį. Dabar laukiu, kaip noriu pagriebti antrą dalį į rankas ir sužinoti, kas vyks toliau.

There’s no escaping death. Either I’ll be defeated and therefore die, or I’ll triumph but live with the guilt of sentencing the girl to her end. There is no such thing as a winner in the Game

Bet be Nikolajaus ir viso žaidimo likimo, kiekvienam skaitytojui bus įdomu, kas yra toji paslaptinga persona, kuri pabunda iš ilgo miego ir prisiekia kažką surasti. Asmeniškai, man atrodė tas padaras kaip didžiulis mirtinas pavojus, gal net priežastis to būsimo karo, tačiau vėliau autorė atskleidžia, kad tos būtybės vaidmuo yra žymiai baisesnis ir svarbesnis nei buvo galima pagalvoti. Žinoma, gal iš dalies ir buvo galima numatyti tą siužeto vingį, jeigu bent kiek domiesi Rusijos istoriją.

Asmeniškai, ja aš nesidomiu ir žinau tikrai nedaug. Tiek tiek teko mokytis mokykloje per istorijos pamokas. Tačiau tai jau buvo taip seniai, kad jau praktiškai nieko neatsimenu, o tai, šiuo atveju, buvo labai geras dalykas. Kodėl? Kadangi negalėjau jokiais būdais mėginti nuspėti istorijos ir paprasčiausiai beliko tik ją mėgautis. Tą ir mėginau daryti. Dėl šios priežasties netgi ir paprasti istorijos siužeto vingiai, kuriuos lengva būtų numatyti, man buvo gan netikėti ir pribloškiantys.

Pakalbant apie veikėjus, pats Nikolajus man atrodė įdomiausias ir daugiausiai išvystas personažas knygoje. Taipogi jis ir patiko man labiausiai. Gal būtent todėl, jog jis atrodė labiausiai istorijoje nuskriaustas? Nes, kaip minėjau, jis yra našlaitis, norintis išbristi iš skurdo ir štai, sulaukęs puikios galimybės, turi priimti siaubingą sprendimą.

Vika irgi atrodė nebloga veikėja: įžiūli, drąsi, tačiau kartu ir tokia nepastabi. Kartais netgi ji mane suerzindavo. Kol buvo aišku, kad Nikolajui ir Pashai jį yra įkritusi į akį, pati mergina atrodo, kad nejaučia jiems nieko. Taip, gal pastebi kokį nors dailų jų veido bruožą, bet kad apltų dėl vaikinų taip, kaip šie dėl jos… nė velnio.

Pats Pasha –  toks patrakęs vaikinukas, kuris tik ir siekia prisivirti kokios nors košės. Kol Nikolajaus meilė atrodė natūrali, jo – ne. Pashos jausmai man labiau priminė apsėdimą nei kažką nuoširdaus ir tikro. Tikriausiai kaltė būtų, kaip jau prieš tai minėjau, tas didelis kiekis perspektyvų, kuris atėmė tą natūralų istorijos siužeto vystymą.

Dar vienas įdomus šios istorijos dalykas yra pats Karūnos žaidimas. Jis tikrai neblogai buvo sugalvotas ir sukurta tokių įvairių taisyklių, sukaustančių veikėjus ir atimančių bet kokią viltį abiems likti gyviems, kad tiesiog smalsumas žudo, kaip norisi sužinoti, kaip viskas baigsis. Kiekvienas iš veikėjų turi penkias galimybes pulti kitą veikėją ir kuo šis ilgiau dels atlikti savo ėjimą, tuo jam bus blogiau – skausmas pradės kankinti jų kūnus. Taigi, įtampą su kiekvienu puslapiu tikrai auga, kai tema liečia jaunuolių meilę. Romantikams tikrai turėtų patikti šioji istorijos dalis, nes pabaiga… dėl to pavirto tikrai pribloškiančia.

Taigi, reziumė: man nepatiko didelė gausa veikėjų, iš kurių perspektyvų buvo galima stebėti istoriją. Man jų buvo tiesio per daug. Tačiau istorijos pasaulis, pats Karūnos žaidimas ir įvairūs tvistai kompensavo man tą blaškymasi po istorijos pasaulį. Taipogi, pabaiga mane pritrenkė. Iki paskutinės akimirkos tikėjausi, kad veikėjai suras būdą abiems įveikti Karūnos žaidimą, bet… Jeigu norite sužinoti, kaip mirtinas žaidimas baigėsi, teks jums paskaityti istoriją.


keturi permatomaskitty

Advertisements

One thought on “The Crown’s Game – Evelyn Skye (knyga)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s