Šešėliai veidrodyje – Inger Edelfeldt (knyga)


Septyniolikmetė Ari nepatenkinta savo žemiška tikrove – mokyklinėmis užduotimis, šeimos gyvenimu bei vaikinų stygiumi. Pirmenybę ji teikia fantastikai, viduramžiams, sugestyviai muzikai bei juodam aksomui. Netikėtai ji randa kelią į kitą pasaulį, Eidoloną – šešėlių karalystę, kurioje gyvena taurūs vampyrai. Jų egzistavimas ir gąsdina, ir vilioja mergaitę. Staiga įvyksta stebuklas mokykloje. Juodaplaukis svajotojas Oskaras, kurį Ari iš tolo garbina, netikėtai atsiliepia į jos meilę. Ryšiai su Eidolonu iš karto pasidaro nebe tokie viliojantys ir netgi grėsmingi. Bet kontaktas su vampyrų karalyste jau užmegztas. Ari atsiduria lemiamo sprendimo akivaizdoje, kurį turi priimti niekieno nepadedama ir nepatariama.
Šiuolaikiškas Inger Edelfeldt kūrinys, kuriame derinamas humoristinis realizmas su gryna fantastika.


viršelisPagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 2006
Originalus pavadinimas: Skuggorna i spegeln (2003)
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: 
nėra
Patartinas amžius: 14+
Žanras/ tipas: jaunimo literatūra, paranormalūs, fantastika, vampyrai, romantika
Mitinės būtybės/padarai/galios: vampyrai
Veiksmo laikas: šių dienų pasaulis
Puslapių skaičius: 240
Pasakotojas: pirmas asmuo (mergina)
Autoriaus (-ės) puslapis: –


autorėInger Edelfeldt – švedų autorė ir vertėja, Lietuvoje geriausiai žinoma dėl savo knygos “Šešėliai veidrodyje”. Rašo ji jau 39 metus, per kuriuos jos bagaže susikaupė apie 20 novelių, apysakų, poezijos ir knygų vaikams ir jaunimui. Šiandien aptariama skirta kaip tik pastariesiems skaitytojams.
Apie šią knygą sužinojau visiškai atsitiktinai. Kai ji buvo išleista dar nebuvau taip panirusi į knygas (iš naujo), taigi net nežinojau, kad tokia egzistuoja, kol netyčia ieškodama knygų apie vampyrus neužtikau jos viename bloge, kuriame buvo sudėtas daugelio knygų lietuvių kalba sąrašas būtent apie vampyrus. Viršelis pasirodė mažų mažiausiai keistas ir gal kiek atstumiantis… na, net nežinau, neypatingai patraukė akį, bet žiūriu tai yra originalaus leidimo kopija, o kadangi tai švedų literatūra, tai gal nereikia labai jau stebėtis šitokiu pasirinkimu. Knyga Lietuvoje jau gerokai primiršta, nes net gavau pati perfotografuoti viršelį, kadangi visi rasti internete buvo labai maži ir dar labiau gadinantys tą spooky įvaizdį.
Taip jau sutapo, kad ši knyga Lietuvoje pasirodė beveik tuo pačiu metu, kaip ir knygų jaunimui perversmu vadinamas S. Meyer “Saulėlydis” originalo kalba (Lietuvoje jis buvo išleistas po poros metų), tačiau tai kiek kitokios koncepcijos knyga. Tiksliau iš esmės esminis skirtumas tarp to, kaip šiose dvejose istorijose vaizduojami vampyrai. Labai sunku papasakoti skirtumus, nes galiu išduoti per daug istorijos detalių, tačiau pakartosiu – tai švedės knyga, taigi tikėkitės netikėto. Čia vampyrai nespindės, bet taip pat turės juodas akis, jie gers kraują, tačiau tai darys neįprastai. Taigi, jei vis dar nepavargote nuo vampyrų ir ieškote nestandartinio šios temos išpildymo labai rekomenduočiau susirasti šią knygą. Kai visiškai netyčia išvydau “Šešėlius veidrodžiuose” savo bibliotekos lentynoje, tad nė kiek neabejodama čiupau ją ir, galiu drąsiai teigti, nenusivyliau.
Iš tiesų mane labiausiai sužavėjo ne vampyrai, o pasakojimo stilius – pašaipus, ironiškas, pašaipus ir lyg koks laiškas skaitytojui. Atrodė, kad pagrindinė veikėja Ari kreipiasi būtent į mane, pasakodama apie tam tikrą savo gyvenimo gabalą. Iš tiesų ši knyga taip ir prasideda, lyg būtų laiškas bet kuriam, kuris atsivers istoriją. Ir ji visiškai natūraliai prasideda papaistymais apie savo kambarį, toliau apie pirmąją dieną mokykloje po vasaros atostogų, kas išsirutulioja į pasakojimą apie barnį su geriausia drauge, erzinančią jaunesnę seserį ir galiausiai Oskarą, kurį Ari išsyk įsimyli, tačiau nepaliauja troškusi kai ko daugiau. Kai tai rašau, atrodo labai jau nuvalkiotai ir girdėtai, tačiau viskas vyksta labai nuosekliai su saviironija ir pasišaipant iš aplinkinių kvailumo ar apskritai neišskirtinumo.
šešėliai veidrodyjeTaigi buvau Paprasta Septyniolikmetė Paprastoje Vonioje. Vidutiniškai išpaikusi, vidutiniškai prastai besijaučianti, vidutinio svorio ir kiek žemesnio nei vidutinio ūgio. Intelekto koeficientas nežinomas. Psichika nestabili. Pomėgiai neaiškūs.
Ari man pasirodė labai įdomus personažas, autorė pasirūpino, kad ji nebūtų panaši į daugelį mums įprastų paauglių, tačiau tuo pačiu ir kiek perspausta paaugliškų aistrų kamuojama emo mergina. Niekada nesupratau emo kultūros filosofijos, bet štai Ari turi visus reikiamus bruožus – vilki juodai, dažosi akis kaip Kleopatra, ištisai pasinėrusi į muziką, tūno savo kambaryje viena ir nuolat masto apie gyvenimo beprasmybę ir taip toliau. Ji, žinoma, save laiko tiesiog aukščiau kitų, o bendraklasiai nieko negali jai duoti. Aš tai pavadinčiau depresija, bet būtent dėl to Ari susiduria su vampyrais, o kaip tai vyksta sužinosite atsivertę knygą. Merginos požiūris į pasaulį yra kiek keistas, bet labai suaugėliškas ir atviras. Kad ir dėl savo tėvų (kuriuos vadina Placenta ir Bibliotekų karaliumi) santykių. Ar tragedijų pasaulyje. Bet tuo pačiu ji šimtaprocentinė paauglė, reikalaujanti arba visko, arba nieko, ir vis negalinti apsispręsti, ko iš tiesų labiausiai nori. Su ja visas pasakojimas tai lyg ištisiniai pakilimai ir nuosmukiai, viename puslapyje Ari nori vieno, kitame jau kito, kiekvienas dalykas ne pagal jos planą yra didžiulė tragedija. Labai primena mane septyniolikos 😀 Tik be minčių apie pasaulio pabaigą.
Oskaras taip pat išskirtinis, su savomis problemomis, jis labiau priartinamas gotui. Dažnai nesupratau, ką Ari myli – Oskarą, ar patį meilės įsivaizdavimą, jai visko negana, o ir pats vaikinas labai savotiškas.
– Ar galiu apžiūrėti pentagramą?
– Tu satanistė?
Net loštelėjau, bet paskui supratau, kad jis klausia juokais, ir atsakiau:
– Tik ketvirtadieniais.
Vampyriška dalis realiai buvo lyg koks priedas, kuris, bent jau man, prasidėjo ir baigėsi pernelyg greitai, tai tikrai nebuvo pirmaeilis knygos akcentas. Man ji būtų lygiai taip pat patikusi be tų vampyriškų reikalų, nebūčiau jų pasigedusi. Nors, be to nebūtų ir meilės trikampio, kuris man buvo gal kiek neįtikinantis, tačiau galiausiai užsibaigęs truputį netikėtai, veikėja tikrai suko galvą kaip pasielgti, nes ją be proto vilioja vampyriškas pasaulis, tačiau be Oskaro jis jai atrodo nemielas.
Apskritai ši knyga vertinama labai įvairiai, vyresni skaitytojai labai jau skeptiškai nusiteikę būtent dėl Ari nesusitupėjimo ir paaugliškų hormonų pliūpsnių. Bet mane labiausiai papirko tas humoristinis realizmas, minimas jau anotacijoje.
Ši knyga iš pastarojo meto skaitytų buvo pati neįprasčiausia, ironiškai linksma (kai humorą reikia rasti tarp eilučių – skaitosi labai smagiai, bet jis nesukelia krizenimo ar juoko priepuolių), negailestingai atvira, kartais pikta, kartais filosofiška, vietomis fantastinė, netgi kvepianti labai savotiškai, ne taip, kaip visos knygos. Skaitėsi ji man lėtai, kol neatėjo kulminacija ir buvau priversta perskaityti viską iki galo, nes kitaip nebus gyvenimo! Jei rasiu gera kaina, manau ją nusipirksiu ir galbūt po keleto metų skaitysiu vėl. Tegu neatbaido tas viršelis ir jūsų, ypač jei nesvetimos paaugliškos aistros ir keistenybės su trupučiu fantastikos troškimo.
keturi permatomas
egliosha logo
Advertisements

2 thoughts on “Šešėliai veidrodyje – Inger Edelfeldt (knyga)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s