Namų taisyklės – Jodi Picoult


   Sūnus nežiūri tau į akis… Vadinasi, jis kaltas?

   Aštuoniolikmetis Džeikobas Hantas yra nepaprastai talentingas matematikas, turi šelmišką humoro jausmą, tačiau visiškai nesugeba bendrauti. Džeikobui diagnozuotas smegenų vystymosi sutrikimas – Aspergerio sindromas. Vaikinas labai užsisklendęs, nors supranta, kad už jo uždaro pasaulėlio ribų yra kitas, platesnis pasaulis, ir nori užmegzti ryšį su jame esančiais žmonėmis. Džeikobas stengiasi būti toks kaip visi, bet nemoka. Jis nesupranta kitų žmonių mimikos, kūno kalbos, balso intonacijų, poreikių ir poelgių priežasčių…

   Kai randamas Džeikobo socialinių įgūdžių mokytojos lavonas, Aspergerio sindromo simptomai – vengimas žiūrėti į akis, keisti judesiai, nederamas elgesys – policijai tampa kaltės įrodymu. O Džeikobo motinai kyla skaudžiausias klausimas pasaulyje: ar jos vaikas gali nužudyti?


Pagrindinė informacija

Kalba: lietuvių
Išleidimo metai Lietuvoje: 2011
Originali kalba: anglų
Originalus pavadinimas: House rules
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: 14+
Žanras/ tipas: detektyvas, psichologinis, drama
Mitinės būtybės/padarai/galios: nėra
Veiksmo laikas: šių dienų pasaulis
Puslapių skaičius: 553
Pasakotojas: pirmasis asmuo (penkios perspektyvos)
Autoriaus (-ės) puslapis: www.jodipicoult.com


   Jodi Picoult yra garsi amerikiečių rašytoja, pelniusi keletą apdovanojimų, parašiusi daugiau nei dvidešimt knygų (nemažai išversta į lietuvių kalbą), pagal keletą iš jų yra sukurti filmai. Ne iš kelmo spirta rašytoja 🙂 Ji rašo apie opias socialines, psichologines, šeimynines problemas, tokias kaip onkologinės ligos, patyčios bei smurtas.

   Kas esate skaitę knygą ar žiūrėję filmą ,,Mano sesers globėjas“, galbūt suprasite, kodėl ilgai nesiryžau į rankas paimti antros J. Picoult knygos. Kad ir kaip gerai buvo parašyta, pirmoji man paliko labai slogų įspūdį. Joje pasakojama, kaip mergaitė, kuri buvo pradėta atrinkus genų rinkinį vien dėl to, kad galėtų būti nuolatine donore sergančiai sesei, pradeda bylinėtis teisme prieš tėvus dėl savo kūniškos nepriklausomybės. Jeigu ji laimės bylą, jos sesuo bus pasmerkta mirti, jeigu pralaimės – pati kentės visą gyvenimą. Ir tokios gyvenimiškai skaudžios istorijos neskaidrino joks humoras ir rašymo stiliaus lengvumas (pripažinkime, kai kurie rašytojai sugeba skaudžiomis temomis kalbėti lengvai). Viena iš tų knygų, kurioje tiesiog negali būti laimingos pabaigos, ir tu tą žinai. O jeigu knyga palieka daugiau blogų emocijų, nei gerų, ar verta ją skaityt? Tačiau neseniai bibliotekoje už akių užkliuvo ,,Namų taisyklės“. Nors anotacija nežadėjo nieko smagaus… nežinau, tiesiog pasiėmiau ją ir perskaičiau.

   O dabar mano nuomonė: nuostabiai/nerealiai/žiauriai/beprotiškai įdomi knyga!

   Gerai, gal kiek perdėjau 🙂 Tokios buvo šviežios emocijos užvertus paskutinį puslapį. Po to, kaip žino visi knygų skaitytojai, emocijos visad priblėsta ir knygą pradeda vertinti šaltas protas. Bet net ir mano šaltas protas įvertino – tai tikrai labai gera knyga! Ji yra viena iš tų, kurią baigus sunku pradėti skaityti kitą, nes nesitiki, kad kokia kita knyga gali suteikti tokį malonumą.

   Dabar pasistengsiu priverti emocijų kambario duris ir paprastai bei racionaliai paaiškinti, kodėl man taip patiko knyga ,,Namų taisyklės“.

   Visų pirma, tavęs tiesiog  negali nesužavėti pagrindinio veikėjo Džeikobo kitoniškumas. Jis turi Aspergerio sindromą ir tuo viskas pasakyta. Nevardinsiu tipinių šio vystymosi sutrikimo požymių, užteks kelių, būdingų Džeikobui. Pavyzdžiui, pritrūkęs savų žodžių, jis cituoja filmus ir knygas. Skaitant knygą tai gali tapti netgi gana įdomiu žaidimu – spėlioti, iš kur paimta citata 🙂 Taip pat vaikinas maniakiškai domisi kriminalistika, turi susikonstravęs pirštų antspaudų nuėmimo aparatą (todėl jo kambarys visada kvepia klijais, šeiminykščiai niekada nežino, kas bus paimta ,,tyrimams“ – dantų šepetėlis, puodelis ir t.t.), mėgsta netikėtai pasirodyti nusikaltimo vietose ir pažerti patarimų tyrėjams, žiūri kriminalinį serialą ir siunčia pastabas kūrėjams.

   – Aš matau numirėlius. – Daktarė Niukom spokso į mane. – Tai iš ,,Šeštojo pojūčio“, – paaiškinu.

   Tačiau ne viskas taip paprasta. Oi kaip ne paprasta.

   Galbūt ir nelabai linksma pradžia, ir apskritai, scenarijus nėra smagus (žmogžudystė, patyčios, teismas, autistų diskriminacija ir nesupratimas…), bet autorė stebėtinai meistriškai sugebėjo išlaikyti subtilų tragedijos-komedijos santykį. Na, gal ir buvo keli tokie momentai, kai pagalvojau, kad viskas, gana man tų depresiją varančių knygų, J. Picoult ne man, tačiau dažnai jau kitame puslapyje viską pamiršusi šypsodavausi.

   – Per fizikos pamoką turėsiu klasei paaiškinti visuotinę trauką, – sakau. – Pažymį iš dalies lemia turinys, iš dalies kūrybingumas, ir aš, rodos, sugalvojau. <…>
– Aš nusimesiu kelnes, – sakau.
Markas pratrūksta kvatoti, ir valandėlę manau, kad, ko gero, neteisingai jį vertinau.
– Džeikobai, – pareiškia Džesė, – tu nenusimesi kelnių.
– Tai puikiai paaiškina Niutono dėsnį…

   Akivaizdu, kad tai, kas mums yra akivaizdu, turintiems Aspergerio sindromą yra visiškai nesuprantama ir nelogiška. Užtat ten, kur reikia tikslios fotografinės atminties, Džeikobą sunku pralenkti:

   – Pagal Vermonto valstijos bylos šalių supažindinimo su priešingos šalies teikiama medžiaga taisyklių šešioliktą taisyklę, Aukštesniojo teismo procesines taisykles, kaltinimas privalo…

    Ar kas nors iš pirmo karto ką nors supratot? Aš tai ne.

   Taigi, po pakankamai šmaikštaus rašymo stiliaus knygos pliusų sąraše eina… įtampa, įtampa, ĮTAMPA. Nors tiesioginio veiksmo knygoje nėra labai daug, bet įkalčių, įrodymų rinkimas, teismo posėdžiai su advokatų iškalbos įmantrybėmis gali būti savotiškai intriguojantys. Niekada nežinai, kas išlįs, ir kaip pasisuks veiksmas. Galų gale, nors didžioji knygos dalis koncentruojama į Džeikobo teismą, nepaliaujamai kirba klausimas – negi jis ir yra tikrasis žudikas? Juk taip nesinori tuo tikėti… Bet KAS tada žudikas? O įtariamųjų netrūksta… įtartini visi 🙂

   Be abejo, autorė ne šiaip sau pasirinko rašyti (net) iš penkių veikėjų perspektyvų – taip istorija atskleidžiama visapusiškai. Pavyzdžiui, stebint Džeikobą iš šalies, atrodo, kad jam stogas pavažiavęs, bet ,,įlindus“ į jo paties mintis, ne tik kad vaikino veiksmai pasidaro logiški, bet ir paprastų žmonių įpročiai pasirodo netinkami ir keisti. Teko priprasti ir prie to, kad skyrius dažnai nutrūksta viduryje veiksmo ir toliau viskas tęsiasi iš kito veikėjo pusės. Tačiau taip labai sėkmingai sukuriama įtampa ir visas įdomumas 😀

   Negaliu nepaminėti nuostabių ištraukų iš tetos Em skyrelio – Džeikobo mama rašo patarimus vietiniam laikraščiui. Pavyzdžiui, jauna skaitytoja klausia, kaip patraukti vaikinų dėmesį. Štai atsakymas, kuriuo galime pasinaudoti visos:

1.      Nustok laukti: parodyk iniciatyvą ir jį užkalbink. Paklausk, ar išsprendė septintą matematikos namų darbo uždavinį. Pasakyk, kad puikiai pasirodė mokyklos talentų koncerte.
2.      Pradėk vaikščioti nuoga.
Rinktis tau.

   Klausiate, negi šita knyga neturi jokių minusų? Mano manymu, kone vienintelis šios knygos minusas – neįtikinantis Džeikobo mamos žavumas. Ją vienu metu įsimyli ir detektyvas, ir advokatas… Nesakau, kad tai neįmanoma, bet kodėl tada ji jau tiek metų sėdi vieniša? Na, matyt, autorė negalėjo neįberti žiūpsnelio meilės intrigos…

   Iš esmės ši istorija yra psichologinis detektyvas, bet iki šitos knygos mane sunkiai kas būtų įkalbėjęs tokį perskaityti (ei! sentimentalių meilės istorijų mėgėja! imk, perskaityk šį psichologinį detektyvą! hm… ačiū, bet ne :)). O dabar labai noriai dairausi kitų panašaus žanro knygų… J. Picoult, tu įviliojai mane į detektyvo pinkles 😉

   Tad, jei sugebėjau nors kiek sudominti, ilgai nelaukite, bėkite į biblioteką ir susileiskite dar vieną skaitymo malonumo dozę!

   P. S. Kas skaitysit ar jau esate perskaitę šią knygą, norėčiau sužinoti, ar aš vienintelė pastebėjau du netikslumus. Nekalbu apie praleistą raidę ir pan., o apie logines klaidas.

penki

panele smilga

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s