Klajojanti jūros širdis – Hilke Rosenboom


1854 metai. Levkė Magnusen, keturiolikos metų našlaitė, Vangerogės salos gyventoja, kapitono duktė, negali patikėti, kad buvo pagrobta. 1855-ųjų gegužę ji atsiduria vienuose Maroko rūmuose. Visa jos viltis – turtingas pirklio sūnus Hanribas el Aniilas, kuris pažada padėti mergaitei sugrįžti į tėvynę. Tai vienintelė jos svajonė, nors rūmuose ji apsupta neapsakomos prabangos, gyvena tarsi auksiniame narvelyje. Ji netiki gandais, esą jos gimtąją salą palaidojo potvynis. Kai Hanribas nuo Levkės nusigręžia, jai galvoje sukasi vienintelė mintis: reikia bėgti…


Pagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių
Išleidimo metai: 2009
Originalus pavadinimas: Das falsche Herz des Meeres
Ankstesnės dalys: –
Serijos pavadinimas: –
Patartinas amžius: 12+
Žanras: kelionių, nuotykių, romantika
Puslapių skaičius: 284
Pasakotojas: trečias asmuo iš pagrindinės veikėjos pusės
Kaip gavau knygą? pasiėmiau iš bibliotekos
Autoriaus puslapis: nėra?


Žinote tą jausmą, kai perskaitę knygą suprantate, kad anotacija visiškai jos neatitinka? Kad ji neatspindi istorijos? Kartais aš pašiurpstu, kiek gerų knygų esu paėmusi į rankas ir numetusi vien dėl prastos anotacijos… atrodo, kad jas rašo knygos visai neskaitę žmonės. Šios knygos anotacija tikrai sudomina, bet, perskaitę istoriją pamatytumėte, kad ji nemažai iškreipia įvykių eigą…

Bet dabar nuo pradžių.

Hilke Rosenboom yra vokiečių rašytoja, parašiusi nemažai knygų vaikams, paaugliams ir suaugusiems. Į lietuvių kalbą tėra išverstos dvi: ,,Vadovėlis princesėms“ ir ,,Klajojanti jūros širdis“. Šią knygą aptikau be tikslo klaidžiodama po biblioteką, abejingai nužvelgiau melsvą viršelį, atsukau nugarėlę ir… opa! Užkabino. Nors pradžioje ir išpeikiau netikslias anotacijas, bet šioji savo darbą atliko: į mano gyvenimą įžengė dar viena nereali istorija.

O istorijos pradžia tokia: pagrindinės veikėjos, keturiolikametės Levkės, motina miršta gimdydama broliuką, tėvas išplaukia į audringą jūrą ieškoti pagalbos ir nebegrįžta… per vieną naktį Levkė ir jos mažoji sesutė netenka abiejų tėvų ir jų gyvenimas smarkiai pasikeičia. Bandydama parduoti vienintelį likusį turtą, širdies formos gintarą, mergaitė įlipa į piratų laivą ir per prievartą leidžiasi į kelionę po visą Europą ir Arabijos šalis. Ši knyga yra apie pirmąją meilę, svetimų kraštų žavesį ir begalinį namų ilgesį. O namai ten, kur širdis…

Niekada nemaniau, kad lėto veiksmo knygos galėtų man patikti. Ši knyga buvo pirmoji, kuri, nepaisant ramiai slenkančio laiko, mane, greito veiksmo ir ,,bučinio antrame puslapyje“ mėgėją, tiesiog pakerėjo. Knygoje dažnai lieka kelių mėnesių tarpai, detaliai aprašomos tik svarbiausios scenos, o visa kita perteikiama pasakojimo forma. Tačiau ta pasakojimo forma kai jau įtraukia, tai nebepaleidžia… Kiek mažiau nei trijuose šimtuose puslapių išsitenka ketveri metai, o tai daug, ypač turint omeny, kad pagrindinė veikėja yra 14-18 metų.

Levkė treptelėjo koja.
– Ką jums ten pripaistė tas silpnaprotis Liubeko terlius? Man keturiolika ir greit sukaks penkiolika!
Hanribas nusišypsojo:
– Tai jau tikrai. Kai tau keturiolika, tai paskui sukanka penkiolika, tai jau įprasta.

Taip, ji sutinka žavų, itin džentelmenišką europietiškų pažiūrų arabą, taip, jie abu įsimyli vienas kitą, ir taip, Levkė, kaip tikra pelenė, vis bėga nuo jo, trokšdama grįžti namo. Argi ne žavinga meilės istorija? Šioje knygoje kaip jokioje kitoje ryškus tas erzinantis pagrindinės veikėjos bruožas, kai ji žūtbūt bėga nuo savo tikrosios meilės, o tu nenusėdi vietoje su knyga rankose, taip norėtum įlįsti į knygą ir įkrėsti jai proto: ,,Atsimerk! Juk jis TAVE myli, tai TAU stato rūmus! Jei tik sugrįžtum pas jį, viskas būtų GERAI!!!“ Bet ne, ji kankina save ir vaikiną per visą knygą, tačiau kokia gi meilės istorija be kančios?

Kas dar, be žaviojo arabo Hanribo el Aniilo, pakerėjo mane šioje istorijoje? Galėčiau vardinti ir vardinti 🙂 Visų pirma, tai Levkės aplankytų šalių kultūra. Autorė tikrai nepaprastai vaizdingai aprašo veiksmo aplinką, be jokių pastangų galima užuosti visus kvapus, išgirsti garsus ir pamatyti spalvas. Tikiuosi, kad daug neišduosiu pasakydama, kad daugiausiai laiko mergina praleidžia Rabate ir Venecijoje. Ji labai gerai susipažįsta su tų kraštų kultūra, netgi išmoksta arabiškai ir itališkai… Mane žavi, kaip ji geba prisitaikyti ir išgyventi visur, kur tik ją nubloškia likimas. Kitas smagus dalykas, tai tokios scenos, kur paprasta mergaičiukė pasirodo daugiau žinanti apie jūrą ir laivybą nei kapitonas el Aniilas, arba klauso arabiškai kalbant apie ją ir viską kuo puikiausiai supranta. Apskritai, Levkė Magnusen yra viena mylimiausių mano herojų. Ji… tiesiog ypatinga.

– Pučiant tokiam vėjui, aš per jėgą nekreisuočiau, verčiau rifuočiau, ir pamažėl plaukčiau į pietvakarius, – komentavo Levkė kapitono manevrus. – Kreisavimas per daug išvargina komandą, o tai jau pavojinga!
Hanribas metė į ją grėsmingą žvilgsnį ir iš jo povyzos galima buvo spręsti, kad mieliausiai jis kuo greičiau dingtų.

Deja, bet ,,Klajojančios jūros širdies“ autorė sukūrė ir vieną nemaloniausių mano pažintų personažų. Knygoje nėra aiškaus blogiečio, kuris trukdytų grįžti namo ar jaunuolių meilei (blogiečio funkciją čia atlieka nesusikalbėjimas ir skirtingi interesai :D), tačiau tikrai ne kartą būčiau mielai durklu į nugarą smogusi geriausiai Levkės draugei Joanai.

– Blogis išlieka, – ištarė Joana vietoj pasisveikinimo. Ji vis dar nesišypsojo, o Levkė tikėjosi, kad štai sušukusi draugė puls jai į glėbį ir ims iš džiaugsmo raudoti. Tačiau nieko panašaus neįvyko.

Jeigu Levkė yra išminties, drąsos, ištikimybės, pasiaukojimo įsikūnijimas, tai Joana atspindi tuštybę ir paviršutiniškumą, išdavikiškumą ir panašiai. Ar galima už gėrį atsimokėti blogu? Žinoma! Jokių problemų! Laimei, knygoje gerokai dažniau sutinkami malonesni herojai.

Iš pradžių Levkei kilo noras pameluoti, kad dažnai taip buvo mėtoma iš laivo laivan, paskui persigalvojo.
– Jūs tai vadinate skrajojančiu olandu? Kodėl?
– Kadangi tokį žmonių perkėlimo būdą išrado olandai! Ypač jie mėgsta permetinėti storulius.
– Iš tikrųjų? Ir tai jiems gerai pavyksta?
Hanribas papurtė galvą. Levkė pastebėjo, kad jo tamsžalėse akyse blykstelėjo gintariniai žiburėliai.
– Būtent, kad tai jiems nepavyksta! Todėl jie vis bando ir bando!

Nors knygoje nėra tokių vietų, kur galima sprogti iš juoko, bet subtilus humoras kartais būna netgi dar malonesnis 🙂

Vienas iš nedaugelio užkliuvusių dalykų autorės rašyme, tai sudaromas įspūdis, kad veiksmas vyksta keliais šimtais metų vėliau, nei yra iš tiesų. Primityviai gyvenančių žvejų salelės, senoviniai buriniai prekybininkų laivai, užjūrio šalys… Kai įsijauti į romantišką senovinį pasaulį, keistoka skaityti, kaip veikėjas keliauja traukiniu.

Be tų kelių, vos įžiūrimų mikroskopinių minusų, knyga man paliko labai gerą įspūdį. Ji kitokia, ji dvelkia gaivumu ir romantika… bet ir nepalieka skaitytojo užmigti vidury skyriaus. Nors intrigos ir paslapčių šioje knygoje palyginti nedaug, visą laiką kirba mintis: ar Levkės sala tikrai užlieta? Ar tikrai jau nebėra kur grįžti? Negi viskas veltui? Vis mėtydavausi nuo vienos teorijos, prie kitos – gal tai tikrai kraupi tiesa? O gal tai tik Hanribo apgavystė, norint pasilaikyti merginą sau?

Skaičiau knygą tris kartus, prieš rašydama šią apžvalgą perverčiau ir ketvirtą. Ir ji vis dar nenusibodo! Toli gražu. Matyt, ji yra viena iš tų, kurios teikia malonumą skaitant ir 101-ąjį kartą… Tad visi nuotykių, švelnios ir subtilios romantikos gerbėjai – ši knyga sukurta būtent jums! O jeigu ir nesate tokių knygų mėgėjas, galbūt kaip tik ši istorija atras kelią į jūsų širdis…

Ir pabaigai, pasidalinsiu patirtimi: įžanginis autorės žodis gali labai sudaužyti širdį, labiau nei visi jausmingi įvykiai knygoje…

<…>
Realių personažų ar jų nuotykių galimas panašumas taip pat vien sutapimas. ,,Juodoji Elena“ niekada neplaukiojo prie rytinių Fryzų salų ir Rabato, nebuvo ir mergaitės, vardu Levkė Magnusen, nė jos kelionės į platųjį pasaulį. Nieko nežinome apie jos meilę Hanribui el Aniilui. Tačiau jūra seka savo istorijas ir turi savo tiesą.

penki

panele smilga

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s