Atika – Garry Kilworth (knyga)


Skaitydami Atiką, įžengiame į prieblandos pasaulį, kupiną užmirštų stebuklų ir neįtikėtinų nuotykių.

Džordis, Chloja ir Aleksas persikėlė gyventi į naujus namus kitame mieste. Iš pradžių gyvenimas teka gana nuobodžiai, bet vieną dieną senasis namo savininkas paprašo vaikų užkopti į palėpę ir paieškoti jo seniai pamesto laikrodžio… Trijulė nė nenutuokia, kokie nuotykiai jų laukia. Juk tai ne paprasta palėpė, o magiškas pasaulis, kur viskas įgavę visai naują, netikėtą ir net pavojingą pavidalą. Čia laikas eina atgal, dunkso rašomųjų mašinėlių kalnas, veidrodžių slėnis, spintų kaimas, gyvena palėpės žygeivis, vudu lėlės, grindų šukuotojas, kaukė Makišis, rašalo kipšiukai, iškraustymo firma. Ta stebuklinga šalis užburia bebaimius jos lankytojus. Jie net patys ima abejoti, ar verta grįžti į įprastą gyvenimą.


atikaPagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 2012
Pirmasis originalus leidimas: 2006
Originali kalba: anglų
Originalus pavadinimas: Attica
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: 12+
Žanras/ tipas: jaunimo, nuotykiai, fantastika
Mitinės būtybės/padarai/galios: vudu lėlės, grindų šukuotojas, kaukė Makišis, rašalo kipšiukai ir t.t.
Veiksmo laikas: šiuolaikinis pasaulis
Puslapių skaičius: 304
Pasakotojas: 3 asm.
Autoriaus (-ės) puslapis: http://www.garry-kilworth.co.uk


autoriusGarry Kilworth gimė Anglijoje Antrojo pasaulinio karo metu ir, kadangi jo tėvas tarnavo oro pajėgose, didžiąją dalį savo vaikystės keliavo po pasaulį. 15 metų jis jau buvo pakeitęs net 22 mokyklas! Baigęs mokslus autorius pasekė tėvo pėdomis ir 17 metų atitarnavo oro pajėgose, tada 8 metus dirbo britų komunikacijų bendrovėje ir visus tuos metus jis rašė istorijas. Lūžis jo rašymo karjeroje įvyko, kai viena trumpų istorijų laimėjo didžiausio britiško laikraščio organizuojamą rašymo konkursą. Jausdamasis nepakankamai išsilavinęs autorius netgi pabaigė dar vienus mokslus ir įgijo anglų kalbos laipsnį su pagyrimu. Šio žmogaus istorija išties įkvepianti, nes parodo, kad ir kokio amžiaus būtum, kad ir ką dirbtum, visada gali tobulėti. Rašymą Garry Kilworth dievina ir sako, kad jei negalėtų rašyti, taptų nusikaltėliu.

Daugiausia autorius rašo mokslinės fantastikos, fantastikos, vaiduoklių istorijas ir viską, ką gali išgalvoti laki vaizduotė vaikams ir jaunimui. “Atika“ – grynai vaizduotės vaisius, nes primena mažų vaikų žaidimus, kai kasdieniams daiktams suteikiamas visai kitas gyvenimas – paltų kabyklos tampa medžiais, siuvimo mašina automobiliuku ir t.t. jei jums patinka klasikinės nuotykių istorijos, šią tikrai surysite su didžiuliu malonumu.

O prasideda ji visiškai paprastai, arba kaip daugelis nuotykių istorijų – šeima persikelia į naują būstą, ir trys paaugliai – Chloja, Aleksas ir jų naujasis įbrolis Džordis – užlipa į palėpę ieškoti seniai pamesto kaimyno senuko laikrodžio. Bet betyrinėdama dulkėtus kampus trijulė staiga susivokia atsidūrusi kažkokioje visai kitoje palėpėje.

Apie šią knygą sužinojau visiškai atsitiktinai. Kartais užeidavau elektroniniame knygyne benaršydama per knygas, bet pagalvodavau, kad labai jau keistas viršelis – pasuoju. Bet, kai pagalvoji, kad tai “Gimtojo žodžio“ leidinys, nereikia stebėtis, kad knygai davė ne visiškai komercinį veidą. Bet kad jau Kitty buvo įsidėjusi šią knygą prie žadamų skaityti, nusprendžiau surizikuoti, nes šiemet jau skaičiau panašaus stiliaus knygą (“Vabalas skrenda temstant“), kuri man priminė, kodėl pamėgau skaityti – dėl nuotykių romanų. O ši knyga yra kaip tik tokia – nuotykiai, nuotykiai, nuotykiai!!! Jei jums patinka daug įdomaus veiksmo ir neieškote romantikos ant kiekvieno kampo, tikrai neprašausit bibliotekoje susiradę šią knygą.

Garry Kilworth turi nemenką fantaziją, kad sukūrė Atiką. Sėdžiu ir galvoju, kaip čia apibūdinus šitą palėpinį pasaulį, ir žodžių trūksta. Tai tarsi vieta be pradžios ir be pabaigos, apimanti viso pasaulio palėpes ir ten sukrautus nebereikalingus daiktus. Bet tie daiktai nebe paprasti, Atikoje jie atgimsta kaip kerštingi padarėliai (vudu lėlės ar manekenai) ar draugiški sutvėrimai. Čia gyvena palėpės čiabuviai, tačiau galima sutikti ir kadaise lygiai taip pat, kaip kad Chloja, Aleksas ir Džordis, atsiradusių žmonių, radusių savo vietą Atikoje.

viršPalėpės vudu lėles, savo mažuose grėsminguose pirščiukuose turinčias daugybę geluonių, išties galima prilyginti aršių laukinių širšių spiečiui. Jos pasižymi siaubingu, tačiau dažnai laikinu panašumu į žmonių rasę: kai kurios jų labai blyškios, kitos labai tamsios, dar kitos tarpinės spalvos. Jas iš įvairiausių medžiagų pagamino vudu šventikai, o jų panašumas į žmones grynai paviršutinis.

Ir štai, trijulė atsiduria Atikoje, kuri, kaip kokios Afrikos džiunglės, yra pavojinga ir nenuspėjama, kur niekad nežinai, ko gali tikėtis net iš elementarių dulkių! Tačiau Chloja pažadėjo rasti laikrodį, tad visi trys ir patraukia ieškoti vietos, kur būtų galima rasti laikrodžių ir, žinoma, išėjimą į savo palėpę. Pakeliui pasitaiko daug visokių kliūčių, tačiau ir įdomybių, kurios viliote vilioja jauniausią veikėją Aleksą. Va ši vieta man buvo labiausiai nervinanti, nors pabaigoje aš supratau, ką norėjo pasakyti autorius – palėpė keičia kiekvieną ten papuolusį. Tu arba randi ten vietą, arba privalai kuo greičiau dingti į savo pasaulį. Taigi, kai Aleksas pradeda keistis, tai vyksta taip įtikinamai, kad net skaitytojas susinervina kartu su veikėjais 😀

Chloja nerimaudama laukė jo sugrįžtant.
Kaip ir tikėjosi, ji ėmė šaukti:
– Kam apsivilkai tą milinę?

Apskritai visa Atikos legenda (jos atsiradimo teorijos, geografija, laikas, daiktai/palėpės gyventojai ir jų motyvacijos) sukaltai labai tvirtai, tačiau man pritrūko motyvacijos, varančios istoriją. Iš kur tas didelis poreikis ieškot senuko laikrodžio ir eit nežinia kur ieškant nežinia ko, kai aš tiesiu taikymu varyčiau ieškot savo angos namo? Realiai šiai istorijai netgi labai stipriai reikėtų tęsinio, nes buvo užsiminta apie kažkokius veikėjus, kurie matyt dingo redaguojant knygą, ar šiaip norėta parodyti Atikos neaprėpiamumą, ir man pritrūko keleto žmonių/gyvais virtusių daiktų.

Šiai knygai sunku buvo duoti konkretų vertinimą, bet atsižvelgusi į tam tikrus aspektus (fantastišką pasaulio išpildymą ir puikią idėją) vis tik duodu ketvertą ir labai rekomenduoju įrašyti “Atiką“ į vasaros skaitinių sąrašą – tai tikrai sujudins vaizduotę ir privers pažvelgti į palėpes bei ten kaupiamus daiktus visiškai kitu kampu. Tačiau tikrai nepatariu rinktis šios knygos romantikos gerbėjams, nes istorija yra visiškai ne apie tai, ir tie maži trupinukai, užsimenantys apie meilės liniją, atrodo netgi ne vietoje, lyg įmesti redaguojant, kad paįvairinti pasakojimą (dėl to irgi norėtųsi tęsinio!). “Atika“ skirta visiems nuotykių gerbėjams, mėgstantiems žygius po išgalvotus pasaulius.

keturi permatomas
egliosha logo

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s