Šachta – Hugh Howey (knyga)


Ką darytum, jei pasaulis taptų negyvenamas?
Ir jei žmonijai liktų vienintelis prieglobstis po žeme?
O tu pats netikėtai gautum teisę spręsti – ką išgelbėti, o ką – pražudyti?

Didžiulis miestas iš šimtas keturiasdešimt keturių lygių slūgso giliai žemėje. Su išoriniu pasauliu šią milžinišką šachtą sieja tik didžiuliai ekranai, kuriuose veriasi filmavimo kamerų fiksuojami vaizdai. Kadaise žemės paviršiuje buvo miestai, virė gyvenimas. Dabar ten – tik nuolaužos ir griuvėsiai. Ir nė vieno žmogaus – jie visi po žeme, šachtoje. Uždarame pasaulyje, kuriame viešpatauja griežtos taisyklės, paslaptys, melas ir baimė. Niekas nebeprisimena, koks įvykis žmoniją privertė apsigyventi po žeme, kaip ir niekas nežino, kas iš tikrųjų dabar valdo visų jų gyvenimą. Išgyventi čia gali tik aklai ir besąlygiškai paklusdamas sistemai. Už svajones, klausimus ir bandymus maištauti baudžiama vienintele bausme – mirtimi. Dauguma nuolankiai paklūsta. Tačiau ne visi. Alison kadaise išdrįso pažeisti šachtos taisykles. Trečiųjų jos dingimo metinių išvakarėse patį didžiausią šachtos tabu sulaužyti ryžtasi ir jos vyras šerifas Holstonas. Tačiau jis nė nenutuokia, kad šis jo sprendimas bus lemtingas ne tik jam, bet ir visam šachtos gyvenimui…


Pagrindinė informacijašachta

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 2016
Pirmasis originalus leidimas: 2011
Originali kalba: anglų
Originalus pavadinimas: Wool
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: Šachta
Patartinas amžius: 16+
Žanras/ tipas: distopija, fantastika, postapokaliptinis, new adult, adult
Mitinės būtybės/padarai/galios: nėra
Veiksmo laikas: šiuolaikinis pasaulis
Puslapių skaičius: 544
Pasakotojas: 3 asm.
Autoriaus (-ės) puslapis: www.hughhowey.com


autoriusPerskaičiusi “Šachtą“ pasakiau sau – oho, kai Tapinas pasakys rekomenduoju knygą, aš pasakysiu: taip, šeimininke, tada tiesiu taikymu pėdinsiu į knygyną ir ją nusipirksiu! Ši knyga man priminė, kodėl aš dar pagrindinėje mokykloje buvau perskaičiusi visas “Eridano“ knygas, rastas bibliotekoje – mokslinę fantastiką aš tiesiog dievinu gi.

Hugh Howey yra tikrai įdomus žmogus – prieš pradėdamas rašyti knygas jis dirbo jachtos kapitonu, stogdengiu ir audio techniku. 2015 metais jis pardavė savo namą Floridoje, išsikėlė į Afriką ir užsakė pastatyti katamaraną, kuriame planuoja gyventi, plaukti aplink pasaulį ir, žinoma, rašyti.  Šiai akimirkai autorius yra parašęs 74 didesnius ar mažesnius kūrinius. Geriausiai jis žinomas būtent dėl dabar aptariamos knygos. “Šachta“ gimė kaip nedidelis apsakymas, kurį jis išleido pats kaip elektroninę knygą Amazon‘o Kindle tiesioginės leidybos sistemoje. Augant susidomėjimui jis rašė vis daugiau, kol visa tai išsivystė į 9 apsakymų seriją, kurią galiausiai sudėjo į tris knygas pavadinimais “Šachta“, “Pamaina“ ir “Dulkės“ (“Wool“, “Shift“, “Dust“).

Skaičiau šią knygą be jokio išankstinio nusistatymo, neskaičiusi nei aprašymo, nei pasidomėjusi originalo leidimo metais, todėl buvau visiškai šventai įsitikinusi, kad tai praėjusio šimtmečio kūrinys. Rimtai. Nes būtent taip įsivaizduoju klasikinę nemirtingąją mokslinę fantastiką. Nuo pradžios iki pat pabaigos visa knyga man pasirodė tobula. Daug kas skundžiasi antra dalimi, kad ji nuobodoka, bet perskaitę viską nuo pradžios iki galo suprasite, kad ta dalis buvo būtina, kad susipažintumėte su nauju pasauliu, bet ne šiaip surašant, kas kur yra, o pakapstant ir giliau.

Jei jau perskaitėte, kas rašoma ant galinės nugarėlės, tada žinote, kad iš žmonijos liko tik saujelė žmonių, kurie gyvena po žeme įrengtoje gilioje šachtoje, kuri veikia kaip tobulas sustyguotas mechanizmas – iki pat 144 aukšto žemės gelmėse žmonės gyvena ir dirba dėl ateinančių kartų. Ir bijo ištarti uždraustus žodžius, bent užsiminti, kad galbūt paviršiuje galima išgyventi, galbūt kažkur yra dar žmonių, galbūt galima… Tačiau taip net galvoti pavojinga.

ŠachtaTodėl galite spėti, kad būtent tas tiesos grūdas, kurį atrado viršelyje minima Alison, išjudins visus šachtos pamatus. Nes žmogus yra toks padaras, kuris sunkiai susitaiko su priespauda, nors ji ir atrodo gera (nes taip, kaip gyvename dabar, klojame pamatus ateities kartoms), tačiau galiausiai kažkas užsimano pakapstyti giliau ir atrasti tai, ką valdžia galbūt slepia nuo visuomenės. Bet tiesa gali būti tokia šokiruojanti, kad net sunku suvokti protu.

Rašytojas ko gero turi labai lakią fantaziją, kad parašė tokį fantastikos šedevrą. Apgalvoti Šachtos struktūrą jis ko gero sugaišo nemažai laiko, nes, kad žmogus išgyventų po žeme, jam reikia labai daug dalykų – kuro, elektros, maisto, rūbų, vandentiekio, medicininių paslaugų, o kur dar piniginė, socialinė, administracinė, policijos, teisminė sistemos ir t.t., ir pan. Būtų galima vardinti kone iki begalybės, be ko žmonių bendruomenė negali išgyventi.

Visas pasakojimas vyksta iš trečio asmens pozicijos aprašant vieno ar kito veikėjo išgyvenimus. Taip galime “įšokti“ į keleto veikėjų galvas ir sužinoti, kas vyksta skirtingose vietose. O pagrindinių veikėjų tikrai ne vienas. Kadangi knyga yra sudėliota iš atskirų apsakymų, kiekviename veikia vis kitas pagrindinis veikėjas, taigi galima apžvelgti ne tik vieno asmens pasakojimo perspektyvą (kuri įprastai gali būti labai ribota, nes Šachtoje kiekvienas turi savo darbą savo aukšte), tačiau sužinoti apskritai visą naujo pasaulio mechanizmą.

O ta mechaninė dalis man ypač patiko. Ypač iš Džuljetos perspektyvos. Mergina beveik visą savo gyvenimą praleido Šachtos dugne mechanikos skyriuje, tad jos mintys grynai su tuo ir susijusios, pati save ji mato kaip mažą mechanizmo detalę. Neįsivaizduoju, kad ji galėtų pasakyti, kad jos širdis plazda kaip drugelis 😀 Greičiau palygintų su išėjusios generatoriaus sankabos virpėjimu. Ir tai savotiškai žavu, nes sukuria realumo jausmą. Kaip tu gali kalbėti apie dūzgiančią kaip bičių avilys galvą, jei avilio anei bičių gyvenime matęs nesi.

Ji tik dulkelė dabartyje, mažas mechanizmo sraigtelis, sukasi, trinasi, dyla, kol sutrupa galutinai, virsta šukių krūva, tačiau jos išsilaksto į šonus ir pridaro dar daugiau žalos, tada tokį sraigtelį, kaip dabar Džuljetą, reikia išmontuoti, išmesti ir pakeisti kitu.

Apskritai Džuljeta kaip veikėja yra nereali – drąsi, protinga, nebijanti surizikuoti, tačiau praktiška. Visi knygos veikėjai yra puikiai išvystyti, su skirtingomis istorijomis ir skirtingomis paskirtimis pasakojime. Kaip minėjau, pagrindinių veikėjų yra ne vienas, tačiau Džuljeta yra centrinė figūra, kuri prikaustys skaitytojų dėmesį. Tačiau, turint omenyje, kad serija yra sudaryta iš atskirų dalių, viskas gali keistis. Kita dalis, kuri turėtų pasirodyti netrukus, ko gero bus dar įdomesnė.

“Šachta“ yra puikiai parašyta knyga (kaip sakiau, labai įtikinama), originali tiek savo idėja, tiek pačiu išpildymu; siužeto vingiai joje tiesiog apstulbina, nors kai ką galima nuspėti iš smulkių užuominų, tačiau tai tik dar labiau varo į priekį greičiau skaityti ir sužinoti, kas gi bus toliau, nes autorius labai gudriai žaidžia ta įtampa mėtydamas skaitytoją tai šen tai ten, taip skatindamas smalsumą. Sutinku, kartais aprašymų buvo galima pamažinti, bet skaitant man tai visiškai nerūpėjo. Su nekantrumu laukiu “Pamainos“!

penkiegliosha logo

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s