Jie grįžta per pilnatį – Kristina Gudonytė (knyga)


Vos pradėjusi dirbti ką tik iškepta rekvizitininkė gauna pačių netikėčiausių užduočių. Viena iš jų – trūks plyš filmavimui parūpinti žmogaus kaukolę. Čia prasideda Bertos ir jos draugų Žygio bei Augio nuotykiai, kai išsitrina ribos tarp iliuzijos ir realybės, kai legendos (apie Žygimanto Augusto šmėklą, negalinčią gyventi be Vilniaus, apie prakeiktuosius Jonų bažnyčioje ir ten paslėptus lobius, apie vaiduoklį Dominikonų bažnyčioje ir kt.) virsta tikrove.

Vilnius šiame romane – tai to dingusio ir dabartinio miesto lydinys, jo žemėlapis nusidriekia ne tik erdvėje (Vilniaus katedra ir jos koplyčios, Varpinė, Valdovų rūmai, Rotušė, Vilniaus bažnyčios ir vienuolynai), bet ir laike (XVI a. – Renesanso epocha – ir šių dienų Vilnius bei jo gyventojai, o vienas iš romano personažų gyvena jau penktą šimtmetį).


Pagrindinė informacijajie-grizta-per-pilnati-1

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai Lietuvoje: 2015
Originali kalba: lietuvių kalba
Originalus pavadinimas: Jie grįžta per pilnatį. Žiauriai šiurpi istorija apie tris draugus, kiną, burtus ir pasimetusį karalių
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: 
nėra
Patartinas amžius: 10+
Žanras/ tipas: jaunimo literatūra, vaikų literatūra, fantastika
Mitinės būtybės/padarai/galios: magas, burtai
Veiksmo laikas: šiuolaikinis ir renesanso laikų Lietuva
Puslapių skaičius: 254
Pasakotojas: trečias asmuo (fokusuotė kinta: iš vaikinų ir merginos perspektyvos)
Autoriaus (-ės) puslapis: nėra


 

Nuotrauka iš alkas.lt

Tamsus viršelis, pilnatis, karalaitis ir… gaidys? Įdomus derinys, kuris užkliudo žvilgsnį. Netrukus perskaitai, kad tai “žiauriai šiurpi istorija apie tris draugus, kiną, burtus ir pasimetusį karalių”. Aišku. Reikia pagriebti knygą 😀

Kristina Gudonytė nėra naujokė jaunimo literatūroje, ir jos knygos susilaukia ne tik įvairių apdovanojimų, tačiau ir jaunimo dėmesio. Tai teko išvysti netgi savomis akimis, kai autorė pasirašinėjo ant savo naujausios knygos. Daugybė jaunų merginų tiesiog apspito rašytoją iš visų pusių kaip kokią garsenybę 🙂 Netgi pati susigundžiau nusipirkti knygą, bet piniginė it piktas, pasiutęs šuo pradėjo urgzti ir kandžiotis. Taigi, pagriebiau knygą iš bibliotekos, kai pagaliau nurimo “Metų knygos” rinkimai, ir į penketukus išrinktos knygos nebebuvo graibstomos iš lentynų.

Bona Sforza (wikipedia)

Bet grįžkime trumpam atgal prie autorės. Kaip minėjau, tau nėra pirma jos parašyta knyga. Kristinos Gudonytės, kuri yra pristatoma kaip rašytoja, spektaklių, populiarių televizijos filmų scenarijų autorė ir režisierė, aktorė ir dailininkė, bibliografijoje rasite: “Blogos mergaitės dienoraštis” (2009), “Ida iš šešėlių sodo” (2012) “Su meile Arina” (2011), “Gėlių dvaras” (2011), “Jie grįžta per pilnatį” (2015) (wikipedia). Beje, “Jie grįžta per pilnatį” laimėjo patriotų premiją. Kaip matote, tikrai įspūdinga.  Kaip pati autorė prisipažino, parašyti “Jie grįžta per pilnatį” jai prireikė kelių metų, nes ji užsibrėžė tikslą surinkti medžiagą, kuri nebūtų daug kartų kartota. Jai svarbiau buvo mažai žinomi dalykai ir įdomybės. Rašytoja neslepia, kad tai buvo jai “klaikiai įdomus darbas”, kuris buvo panašus į detektyvo darbą. Todėl nereikia stebėtis, kad pabaigę knygą rasite ir naudotų šaltinių sąrašą.

Pirmasis dalykas, kurį pastebėjau pasiėmusi knygą, buvo tai, kad joje yra daug išnašų. Kažkodėl apėmė negera nuojauta. Šių laikų jaunimo literatūroje išnašos yra retas reiškinys. Bet giliai įkvėpiau ir pradėjau skaityti knygą ir, kaip ir reikėjo tikėtis, išnašos greitai perpildė mano kantrybės taurę. Kodėl? Ogi todėl, kad buvo pateikiama nereikalingų išnašų. Veikėjai kalba su magu Tvardovskiu, šis mėto kokias nors lotyniškas frazes, ir išnašose iškart yra pateikiamos jų reikšmės, o patiems veikėjams tokia informacija nepateikiama. Iškart atsiranda savotiškas atitrūkimas nuo knygos veikėjų ir skaitytojo. Man mieliau būtų buvę, kad tų išnašų nebūtų, nes, užuot padėję, jie tik stipriai kišo koją man norint susitapatinti su veikėjais ir griovė netikrą sapną.  Be to, man regint visas tas išnašas tiesiog kilo klausimas: “kodėl autorė pačiam tekste nepristatė tų dalykų?” Vieną kitą dalyką tikrai galėjo paaiškinti pačiame tekste. Mane net nustebimo paklausius jos interviu išgirsti, kad tų išnašų buvo netgi daugiau, bet leidykla jas truputį “pašienavo”.

15min.lt

Istorijos veiksmas vyksta Vilniuje. Pasakodama kodėl pasirinko Vilnių, autorė paaiškina, kad tai yra jos “mylimas miestas” (“Labas rytas”), kuriam ji turi visą vaivorykštę įvairių emocijų. Kadangi Vilniuje negyvenu ir esu palyginus retas svečias, man patiko per knygos tekstą nukeliauti į sostinę ir per Gudonytės prizmę žvelgti į miestą.

Istorija yra pasakojama iš trijų veikėjų perspektyvų: Bertos, Žygio ir Augio. Jie yra penkiolikmečiai paaugliai, kurie patiria nepaprastą nuotykį vasarą. Pirmiausia viskas prasideda nuo to, kad Berta įsidarbina filmo apie “Karalienę Boną” kūrybinėje grupėje ir filmavimo aikštelėje ji sutinka keistą tipelį, o tuo tarpu Žygis netyčiomis nufilmuoja vaiduoklius. Skamba šiurpokai.

Matė kraną ir dangumi keliaujantį Pilies sienos bokštą… Ir giliame jo lange – sustingusį žmogų… Žygis aiškiai matė blyškų jo veidą… Žmogus? “Nesąmonė, to negali būti, aš sapnuoju, – dar spėjo pagalvoti Žygis. – Kai pabusiu, reikės peržiūrėti, ką nufilmavau…”

Vėliau yra atskleidžiama to keisto asmens tapatybė. Pasirodo, kad tai magas Tvardovskis, ir jis nusiunčia Žygį ir Augį į renesanso laikų Lietuvą, o tuo metu į mūsų dienų pasaulį atkeliauja Žygimantas Augustas. Būtent mago pasirodymas trumpam sujaukia veikėjų gyvenimus ir suteikia jiems galimybę patirti nuotykį, kuris skaitytojui suteiks galimybę sužinoti ir išmokti kažko daugiau apie Lietuvos istoriją. Tradicinių piktadarių ar konfliktų knygoje nerasite, todėl susidaro įspūdis, kad istorija yra tiesiog gražiai ir lygiai papasakota. Kas įdomiausia, yra įdomu viską stebėti. Tos istorinių faktų blokai buvo neblogai “įmontuoti” į istoriją, tačiau prisipažinsiu, vietomis man buvo pateikta per daug informacijos. Čia tikriausiai visad yra vienas iš tokių edukacinio pobūdžio romanų trūkumų, kad negali išvengti akimirkų, kai faktų pateikimas pavirsta svarbesniu reikalu nei pačios istorijos veiksmas. Taigi, jeigu norite sužinoti daugybę įdomių dalykų, kurie, kaip autorė akcentuoja, 100 procentų atitinka tikrus faktus, knyga jums bus tikrai naudinga.

Pati autorė prisipažino, kad jai įdomiau buvo aprašyti renesanso scenas negu tas, kurių veiksmas vyko šių dienų pasaulyje. Žinokite, jas ir įdomiau buvo skaityti. Visi tie Bertos aiškinimai Žygimantui Augustui apie šių dienų realijas man buvo rakštis vienoje vietoje. Tiesiog tada pasijaučiau atsidūrusi viename iš kvailų filmų apie keliones laiku. Gal kam nors kitam toji vieta knygoje sukels teigiamus jausmus, bet mane tai tiesiog atmušė, ir teko save versti, kad skaityčiau tas vietas. Beje, atrodė, kad renesanso laikų Lietuvoje buvo ir daugiau veiksmo, meilės bei pavojų, nors Žygimantas Augustas pamėgino įnešti šiek tiek romantikos ir į Bertos gyvenimą.

-<…>Matėte knygose Barboros Radvilaitės portretus?
-Mačiau… – kiek patylėjęs atsakė vaikinas ir pakėlė į ją akis. – Bet dabar priešais save matau geresnį kūrinį… Originalą.
-Kas jums pasidarė? – pyktelėjo Berta. – Jūs bandote mane pakabinti?
-Pakabinti?!  -nusikvatojo karalaitis. – Ar taip dabar jūs vadinate subtilų asistavimą damai? Jeigu taip, tada aš bandau jus pakabinti.

Man patiko dialogai knygoje. Jie buvo šmaikštūs, linksmi, įdomūs, nebuvo didelio daugžodžiavimo, t.y., nebuvo kalbama apie orą ir bites, tačiau kai kurios vietos gali pasirodyti būtent tokios, pavyzdžiui, kaip karalaičiui yra pasakojama apie šių dienų pasaulį. Tačiau, skaitydama knygas, kuriose yra keliavimas laiku, aš visad skaitau labai kritiškai, nes paprasčiausiai suvokiu, kad tai bus tikrų tikriausia fantastika. Šioje knygoje dialogai buvo fantastiniai. Ką turiu omenyje tai sakydama? Ogi tai, kad 21 amžiaus žmogus negali imti ir puikiai susišnekėti su 16 amžiaus gyventoju. Kalba, posakiai ir žodynas skiriasi, ir autoriai retai kreipia į tai dėmesį. Kadangi čia buvo skiriama daug dėmesio į istorines detales, aš nusiminiau, kad 16 amžiaus personažų kalba buvo labai sulietuvinta į šių dienų kalbą. Taigi, tai buvo tikra fantastika.

Vilniaus senamiestis

Patys pagrindiniai knygos veikėjai buvo savotiškai įdomūs, tačiau nedrįstu teigti, kad jie man buvo šimtu procentų išpildyti. Taip, buvo įdėtas darbas mėginant sukurti jų charakterius, tačiau tai, ką buvo galima justi knygos pradžioje, link pabaigos jų personos kažkodėl man nublanko ir pavirto gan neypatingomis.

Iš štai priėjome prie pabaigos. Sunku vertinti autorės, kuri turi užsitarnavusi savo vardą ir vietą literatūroje, knygą. Darbo tikrai nepalengvina ir įvairus teigiamas knygos įvertinimas ir pripažinimas. Tačiau savo nuomonę turiu ir noriu ją išsakyti. Galėsime vėliau pasiginčyti komentaruose.

Knygoje buvo dalykų, kurie patiko ir ne. Pati istorija neblogai sudėliota, tačiau naudotas šablonas nėra kažkokia naujiena ir todėl nebuvo labai įdomu skaityti, viršelis žadėjo kažką šiurpaus, bet vaiduoklių užfiksavimas kameroje nebuvo kažkas baisaus. Antra vertus, man patiko sužinoti ką nors naujo apie Vilnių ir renesansą, tačiau ir čia vietomis jaučiau, kad pateikiama per daug informacijos.

Taigi, knyga patiks tiems, kam patinka sužinoti ką nors naujo, kam patinka knygose pakeliauti laiku ir kas trokšta nuotykių.


trys

kitty

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s