Ash & Bramble – Sarah Prineas (Knyga)


Princas.
Puota.
Stiklinė kurpaitė, laikrodžiui mušant vidurnaktį palikta.
Pasaka yra papasakota ir perpasakota, iškraipyta ir perkurta, pridėta ir nugnybta, keliaujanti link laimingos pabaigos.
Tačiau tai nėra tikroji istorija.
Tamsi tvirtovė.
Pamiršta praeitis.
Gyvenimas tarnaujant.

Niekam dar nėra pavykę pasprukti iš siaubingojo akmeninio Krikštamotės kalėjimo tol, kol to nepamėgina padaryti Smeigtukė (Pin). Tačiau ji netrukus sužino, kad buvimas laisvai yra visai kito pobūdžio kalėjimas, tas, kuris įsiurbia tave į istoriją su princu, bučiniu ir laikrodžiu, mušančiu vidurnaktį. Tam, kad iš ištrūktų iš šio naujojo savo gyvenimo, Smeigtukei reikia pasirinkti tarp princo ir kito jaunuolio, to, kuris jau kartą jai yra padėjęs, ir kuris dėl jos paaukotų savo gyvybę.  Vienintelis būdas, kurį mergina gali pasirinkti, tai iškeisti savo krištolinę kurpaitę į kalaviją tam, kad kovotų už savo likimu.


Pagrindinė informacija:


Kalba: anglų kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: Ash & Bramble
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: +13/14
Žanras/ tipas: jaunimo literatūra,
Mitinės būtybės/padarai/ galios: fėjos, raganos
Puslapių skaičius: 464
Pasakotojas: vaikinas ir mergina
Autoriaus puslapis: http://www.sarah-prineas.com


 “Pelenė” tikriausiai viena žinomiausių ir daugiausiai kartų perpasakota ir interpretuota pasaka. Juk vien tai, kiek filmų yra sukurtų pasitelkus šios garsios pasakos elementus, daug pasako. Ir štai, jūsų dėmesiui knyga, kuri pateiks jums dar vieną “Pelenės” pasakos versiją. Tačiau perspėju, tai nėra šviesi ir graži istorija. Joje Krikštamotė nėra apkūni ir linksma moteris. Oi ne. Tai tikras blogis. Ką jau ką, bet paskaičius šią istoriją tikrai ilgai pagalvosite, ar verta būti Pelene.

Sarah Prineas yra fantastinių istorijų rašytoja, gyvenanti  kaimo vietovėje Ajovoje su savo vyru ir daugybe įvairių gyvūnų. Paklausta, kaip gi jai gimė šioji istorija, rašytoja atsako, kad įkvėpimo sėmėsi iš pačių pasakų. Jas skaitydama ji vis klausdavo savęs, iš kur gi atsiranda tos suknelės, krištolinės kurpaitės ir kiti dalykai. Atsakymas buvo paprastas, visa tai padaro Krikštamotės įkalinti amatininkai tam, kad moteris galėtų sukurti galią turinčias istorijas. Kitas klausimas, kurį rašytoja kėlė sau yra: kas būtų, jeigu ji būtų įkalinta “Pelenės” pasakoje ir suvoktų, kad ji visai nemyli princo.

Pasakodama apie savo rašymą, autorė užsimena, kad jai pirmąsias ir paskutines istorijos eilutes parašyti yra lengva, tačiau atomazgos scenos verčia ją paplušėti, nes juk čia turi būti atsakyti visi klausimai, o galai suvesti į vieną.

I am the Godmother. I know your greatest fears; I know your deepest desires. I have taken your stories and added magic and wonder and, oh, perhaps a dancing slipped made of glass. A poisoned apple. A sharpened spindle. A glittering ball gown.
An ever after.
A give the all to you. Tell them around your meager fires. Tell them again, for they are the ligth in the darkness. Tell and retell them, for they have power.
Live them, and their power grows.
I am the Godmother. I give you Story.

Man patinka skaityti įvairias pasakų interpretacijas ir jų perpasakojimus. Taigi, nenuostabu, kad šioji knyga, kad ir kokį neproporcingą viršelį mano akimis ji turi, patraukė dėmesį ir vis galvojau ją paimti ir perskaityti. Tačiau turiu pasakyti, kad ji mane truputį nuvylė, nes, kad ir kokia gera buvo istorija, jos pačios pateikimo būdas mane vertė žiovauti.

Taigi, pradėsiu nuo pradžių, o pradžia būtų tokia, kad istorija yra pasakojama per vaikino Bato (Shoe), kuris vėliau prisimena savo vardą Ovenas, bei merginos Smeigtukės (Pin), kuri vėliau yra Penelopė arba Pen, perspektyvas. Nesiginčysiu, buvo tikrai įdomu ir smagu viską stebėti per skirtingų veikėjų akis. Juk jie ne tik, kad patirdavo truputį skirtingus nuotykius, bet ir buvo galima žinoti, ką jie jaučia ir galvoja. Tačiau šis galingas istorijos pliusas buvo panaikintas įkyraus minuso. Mane truputį erzino tai, jog daugybė veikėjų jausmų dažniau buvo raportuojami, užuot kaip nors atsispindėdami veiksme.

Batas ir Smeigtukė (vos susilaikau neplyšusi iš juoko :D) susipažįsta tamsioje Krikštamotės tvirtovėje, kur niekas neprisimena savo ankstesnio gyvenimo. Mergina sugalvoja iš čia pabėgti ir padaro tai kartu su Batu. tačiau Krikštamotė pagauna Smeigtukę ir įstumia ją į “Pelenės” pasaką, iš kurios vėliau mergina padedama Bato mėgina ištrūkti ir po truputį suvokia, kas ji tokia yra, ir kas buvo jos motina.

I know this part of my story, the beginning, maybe.
I am Nothing.
All is darkness and pain, radiating from an icy touch in the middle of my forehead, the frozen, dazzling ache of it flashing through me.

Skaitydami šią istoriją jus rasite ne vieną aliuziją į kitas gerai žinomas pasakas, ir autorė tai darė sąmoningai. Kaip pati pasakoja, ji norėjo parodyti, kad nors “Pelenės” pasaka yra stipri, vis dėlto egzistuoja ir kitos istorijos. Šis dalykas man labai patiko, nes tiesiog praplėtė pačios istorijos pasaulį bei leido prisiminti kitas pasakas. Taigi, skaitydama ne tik buvau atsipalaidavusi, bet kartas nuo karto ir pakrutindavau smegenis, kad neužmigčiau.

Pati knyga yra padalinta į tris dalis. Turiu pasakyti, kad perėjimas iš pirmos dalies į antrą mane netgi smagiai išmušė iš vėžių ir net žandikaulis atvipo. Istorija labai drastiškai pasikeitė ir privertė galvoti, kas čia dabar vyksta. Negi pirma dalis buvo koks nors sapnas? O gal antra dalis bus sapnas? Tai pakurstė mano smalsumą ir skaičiau knygą toliau.

Man labai patiko tokia išvirkštinė, tamsioji pasakos pusė, kur Krikštamotė yra blogis, ir tos pasakos nėra jau tokios šviesios, kaip mes mėgstame jas regėti. Taigi, jeigu norite tamsios pasakos, su šia knyga toli neprašausite.

Vienas iš didžiausiu knygos minusų man tikriausiai buvo tai, kad tas laikas labai jau neįtikinamas. Ten veikėjai pamilsta vienas kitą labai jau greitai ir… nežinau, man norėjosi, kad istorijoje tas laikas būtų prailgintas, kad realistiškumo pojūtis būtų ten su kaupu įdėtas. Na, bet tą minusą galima nurašyti. Juk tai pasakos perpasakojimas, o pasakose ten viskas vyksta žaibo greičiu. Bet vis dėlto man tai buvo minusas ir erzino tai, kad netrukus buvo sukurtas meilės trikampis, kuris nei trupučio manęs nejaudino. Man buvo kone tas pats, kuriam vaikinui, jeigu iš viso  Smeigtukė nuspręs rinkis, atiduos savo širdį. Tikriausiai jau supratote, kad labai jau glaudaus ryšio su istorija man nepavyko sukurti 😀

Ir paskutinė pastraipa 🙂 Knyga patiks “Pelenės” istorijos gerbėjams ir tiems, kuriems patinka pasakų perpasakojimai ir interpretacijos. Tačiau tiems, kurie ieško tokio perpasakojimo, kuris užuot sukūręs sunkumo ir abejingumo pojūtį pateiktų jums emocijų kupinus amerikietiškus kalnelius, siūlyčiau šią istoriją aplenkti.

Visos serijoje esančios knygos

 

 

trys permatomas

kitty

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s