7 patarimai rašantiems postapokaliptinę istoriją


Pastaruoju metu itin populiari postapokalpitinė literatūra, ir nieko nuostabaus. Ši tema ne tik žaidžia mūsų baimėmis dėl mūsų visuomenės socialinės destrukcijos, bet ir suteikia galimybę kurti įspūdingus ir žiaurius pasaulius, kur mes išvystame žmonių ryžto ir emocijų gelmes. Kad ir kaip būtų, šio žanro filmai ir knygos (tiesa ne visi, bet daugelis) pradėjo sietis tuo pačiu „skoniu“ – kai yra tiek daug kelių, kuriais galima žengti.

1 patarimas: Yra daug skirtingų apokalipsės tipų.

5Zombiai, branduolinis karas, protaujantys robotai, pranašiški religiniai kataklizmai, ateiviai, potvyniai, ligos, badas, augalai ar gyvūnai žudikai – tai tik keli iš daug galimų variantų, kad būtų sukurtas postapokaliptinis pasaulis. Rekomenduojama atsargiai pagalvoti apie būdą, kuriuo ketini sugriauti Žemę, kad tai nebūtų nuvalkiota jau esamoje literatūroje, ir panaudoti šį katalizatorių savo pasaulyje.

2 patarimas: Įsitikink, kad tarp apokalipsės tipo/stiprumo/chronologijos ir sukurto pasaulio tipo yra logiškas ryšys.

Pagalvok apie tai, kas nutinka, jei degini kažką ugnimi labai didele liepsna ir labai greitai. Galiausiai ugnis užgęsta pati, nes pritrūksta degalų (augmenijos), ko netrūktų, jei būtų deginama lėtai, ir tai suteikia augmenijai galimybę greitai atsistatyti prisodrintame dirvožemyje. Nebent tai būtų labai įvairiapusiškas įvykis (kaip pasaulinis maras, kuris smogia vienu metu visur), kuris esamą situaciją pakreipia į turinčių imunitetą žmonių procentinį išlikimą. Apokalipsė gali veikti panašiai kaip ugnis – sukurti pasaulį, kuriame išgyvenusieji netgi klesti dėl išteklių gausos ir sumažėjusios populiacijos.

3 patarimas:  Sukurto pasaulio charakteringi požymiai turėtų būti nustatomi pagal žmonių, kurie išgyveno apokalipsę, tipą.

Žiūrint postapokaliptinius filmus dažnai stebina, kodėl iš visos populiacijos daugiausia išgyvenusiųjų yra sadomazochistiški baikeriai, o ne bibliotekininkai, karo veteranai, kaimiečiai, policininkai ir kiti žmonės, su daugiau išteklių, išsilavinę ir mokyti. Pasaulis turi būti formuojamas pagal išgyvenusius žmones, ir išgyvenusieji turėtų būti sudaryti iš tų, kurie sugebėjo išgyventi. Taigi, reikia nepamesti logikos, kokie žmonės galėtų išgyventi tavo apokalipsę.

šilti kūnai4 patarimas: Sumaišyk herojus ir antiherojus.

Stiprūs, tylūs, šiurkštūs kaubojiško tipo herojai jau atgyvenę ir tampa tikra kliše. Pabandyk sukurti nemalonius apokalipsės herojus – tai gali suteikti tą ugnelę, kurios nesame matę kitose istorijose.

5 patarimas: Išlaikyk veikėjus tokiais, iš kokio laikmečio jie yra kilę.

Kita klišė ar loginė klaida, kuri pastebima, yra kad postapokaliptiniai pasauliai dažnai tampa kažkokiais laukinių vakarų perdirbiniais – su smuklėm, šerifais ir kaubojiškomis skrybėlėmis. Jei tavo pasaulis subyrėjo 2016 metais, žmonės negrįš į akmens amžių ir stengsis pamažu vėl žengti į priekį. Jie iškart bandys atkurti 2016 metų civilizaciją arba sukurti kažką visiškai nauja. Ir jei pirma karta mirs, jie paliks savo svajones savo vaikams. Taigi įsitikink, kad pasaulis, kurį išgyvenusieji kuria, turi prasmę ir remiasi tų veikėjų kilme.

6 patarimas: Po apokalipsės turi būti protingų ar bent jau raštingų žmonių.

Nebent tavo apokalipsė labai specifiška, kuri nusineša protingus žmones; turi būti inteligentiškų asmenų, kurie bandys atkurti modernų pasaulį. Jei jie neturės kažkokios patirties, jie ieškos to senose knygose ir išmoks. Žmonės, ypač veikiami spaudimo, yra labai išradingi. O protingi žmonės nebūtinai yra silpnesni už kitus – atvirkščiai nei mūsų kultūra sukuria socialinius vaidmenis ir bruožus, kuriais kartais norime tikėti. Net senas kaimietis, gyvenantis kaime, dažnai turi inžinieriaus išsilavinimą, ar gali iš gabalų sukonstruoti variklį ar vėjo malūną. Taigi, apsispręsk, ar nori barbariškos dykvietės, arba pasiruošk žmonijai, kuri greit atkurs pasaulį, kuris bus geresnis nei prieš tai.

7 patarimas: Žinok, kad tavo postapokaliptinė istorija yra pavyzdys, kaip tu suvoki žmogaus prigimtį.

Bet kuri istorija, kurią sukuri šiame žanre, daug papasakos apie tavo asmeninį požiūrį į žmogaus prigimtį labiau už viską, ką tu gali parašyti – per tai, kaip apokalipsė pašalina socialinį spaudimą ir stumteli žmones į beviltiškus kraštutinumus. Jei manai, kad protingi ir atjaučiantys žmonės, kurie dirbtų kartu, galiausiai yra silpni ir netinkami išgyventi, nei žmonės, besielgiantys kaip gyvuliai – tada tai ir pateks į tavo istoriją. Jei įsigilinsi, žmonėms nesuteiksi kilniadvasiškumo, tada sukursi pasaulį, pilną žiaurumo. Taigi nepamiršk savo pažeidžiamumo ir galimos įtakos.

Versta iš JosephBlakeParker straipsnio 7 Tips For Writing Post-Apocalyptic Fiction

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s