Pokalbis su… Vaiva Vasiliauskaite


Priešpaskutinę 2015 metų dieną, spindint sniegui ir šaltukui spaudžiant, Vaiva Vasiliauskaitė jaukioje, paslaptimi persmelktoje Kauno senamiestyje įsikūrusioje šokoladinėje atsakinėja į klausimus, susijusius su literatūra, kūrybos ypatumais ir jos debiutiniu romanu, kuris nukels skaitytojus į fantastinį pasaulį, kur gali nutikti bet kas.

Koks yra tavo mėgstamiausias rašytojas ar rašytoja?

Gal tokio vieno mėgstamiausio ir neturiu bet, pavyzdžiui, pastaruoju metu žaviuosi Hermanu Hesse. Kaip tik turiu tris jo knygas savo kuprinėje. Jis yra savo srities specialistas. Rašo magiškojo realizmo stiliumi, o tai mane labai žavi. Tu tiesiog įsitrauki į jo kuriamą pasaulį, viliojantį savo paslaptingumu; šiame pasaulyje labai daug filosofijos, susijusios su gyvenimu, taigi neišvengiamai pradedi ieškoti atsakymo į jo keliamus klausimus. Pavyzdžiui, “Stepių vilkas”. Pagrindinio veikėjo asmenybės susidvejinimas buvo be galo įdomus reiškinys. Pati galėjau justi savotišką susitapatinimą su tuo veikėju, besijaučiančiu ne kaip viena asmenybė, bet kaip vilkas ir žmogus, norintys skirtingų dalykų ir kovojantys tarpusavyje. O dar tas magiškasis teatras, kuris skirtas tik bepročiams… vienu žodžiu ši knyga man buvo narkotikas.

cdb_Atskaluno-laiskai_p1Kokia yra tavo mėgstamiausia knyga. Pamėgink įvardinti savo mėgstamiausią vaikystės, paauglystės knygą.

Hmm… mėgstamiausia knyga… kad būtų tokia viena.

Arba daugiausiai skaityta.

Daugiausiai kartų perskaityta… Stengiuosi prisiminti. Na, vaikystėje labai mėgau Enid Blyton knygas, prisimenu “Šauniojo penketuko nuotykius”. Šios knygos man kažkodėl būdavo labai mielos. O paauglystėje… Labai patiko Stephen‘o Chobsk‘io “Atsaklūno laiškai”. Esu net savo bloge šiek tiek apie ją parašiusi. Skaitydama šią knygą taip pat labai susitapatinau su veikėju, tuo metu turėjome daug bendro. Nors paprastai mėgstu knygas, nukeliančias toliau nuo realybės,“Atskalūno laiškai” buvo ne tokia, priešingai, labai realistiška. Niekas per daug nepagražinta, neišpūsta, nedramatizuota, bet kita vertus, gal dėl to pabaiga buvo tokia stipri, žadanti viltį. Ir galbūt būtent dėl šio panašumo su tikru pasauliu galėjau pažvelgti į viską, kas vyksta aplink mane, naujai.

Kokios knygos niekados nenorėtum paimti antrą kartą į rankas arba kurios paprasčiausiai negalėjai įveikti ir kurios nerekomenduotum.

Nesinori apšnekinėti kitų rašytojų 😀

Tada, kurios tu neįveikei?

Kažkodėl labai nepatiko Philipp‘os Gregory “Raganų duktė”. Čia pirmoji knyga, kurią prisimenu paėmusi ir nepabaigusi. Tiesiog negalėjau skaityti, tiek rašymo stilius, tiek pati istorija labai nuvylė. Taigi, nerekomenduočiau…

Koks filmas, sukurtas pagal knygą, yra tas, kurį gali žiūrėti nors iki pirmos pensijos?

Vėlgi “Atskalūno laiškai”. Puikus filmas. Dar labai patiko neseniai peržiūrėtas “Kvepalai. Vieno žudiko istorija”. Pati knyga labai gerai parašyta, vaizdingai, visus kvapus čia pat jauti… Niekad nebuvau susimąsčiusi, kad pasaulį galima matyti per kvapus, o skaitydama šią knygą pradėjau mąstyti nosimi.

Nutinka kartais, kad knygą filmas staiga įprasmina, suteikia jai naujo žavesio. Tai va, „Kvepalai“ buvo tas atvejis, kai skaitydama knygą nejutau ryšio su pagrindiniu veikėju, parfumeriu Grenuju, nes jis man buvo atgrasus, o štai filme tas pats veikėjas, nors vis tiek neigiamas, pasirodė man kitoje šviesoje, žmogiškesnis ir netgi vertas pasigailėjimo. Taip įsijaučiau į jo istoriją, kad filmo kulminacijoje net ašaros riedėjo… Labai stiprus filmas. Šaunuolis pagrindinį vaidmenį atlikęs aktorius Benas Whishaw.

Dar vienas puikus pagal knygą pastatytas filmas – “Debesų atlasas”. Vėlgi tas atvejis, kai perskaičiau knygą ir man patiko, bet pažiūrėjau filmą ir įsimylėjau istoriją iš naujo. Visi sako, kad filmas neaiškus. Tai tiesa, jei žiūri neperskaitęs knygos, bet kadangi aš buvau perskaičiusi knygą, nesunkiai supratau, kas vyksta, o pats filmas suteikė visai istorijai moralinę prasmę. Knygoje pasakojamos keleto žmonių susijusios istorijos, bet neaišku, kodėl, kokia viso to esmė? Filme į šį klausimą atsakoma.

Kada supratai, kad viskas, nori būti rašytoja ir išleisti savo fantazijas rašalo ir popieriaus pavidale?

Mano rašymo kelionė prasidėjo pradinėje. Tada dar galvojau, kad noriu būti rašytoja, bet paskui, kadangi man nieko nesisekdavo užbaigti, nusprendžiau: “ne, rašytoja būti ne man. Niekad neturėčiau tiek kantrybės.”

Rašydama „Pabusk“ taip pat neturėjau tikslo būti rašytoja. Mane užbūrė pati istorijos idėja, šįkart tiesiog negalėjau nepabaigti. Ne tiek galvojau: “aš noriu būti rašytoja ”, kiek: “aš noriu išleisti šį romaną, noriu jį paimti į rankas, noriu jį užuosti. Aš noriu, kad tai būtų knyga.”

Kuris veikėjas turi daugiausiai “Vaivos“?

Kuris turi daugiausiai manęs… Na, jie visi reprezentuoja kažkokį klausimą, kuris buvo man iškilęs. Manau, kad jie visi turi gan nemažai manęs ar bent jau tų klausimų. Tačiau reikia pripažinti, kad Alisa, su visais savo klausimais iškeliaudama į kelionę, ko gero turi daugiausiai tuometinės manęs. Kartu su Alisa norėjau išsiaiškinti tai, kas man pačiai buvo neaišku.

Ar norėtum nukeliauti į savo sukurtą pasaulį?

Aha! Mes su sese dažnai pasvajojam: “oi, kaip būtų nuostabu patekti į Stebuklų Šalį!”. Ką ten veikčiau? Labai norėčiau nueiti į Girią, kurioje Šypsomasi, nes būtų įdomu pasižiūrėti, ką giria man sukurtų. Tikrai norėčiau pamatyti, koks būtų mano vidinis pasaulis, jeigu jis galėtų įgauti materialią formą, kas būtų mano demonai, kas būtų mano fėjos.

Kokie garsūs žmonės galėtų būti įkūnyti tavo veikėjus?

Aktorė, kuri galėtų vaidint Alisą, manau, kad galėtų bet kokios išvaizdos mergina.


pabusk dream cast

Kiek kartų skaitei “Alisą stebuklų šalyje“ prieš pradėdama rašyti?

Gal 3 kokius. Ir rašydama paskaitinėdavau. Manau, kad reikėtų vėl ją perskaityti, nes vis pasimiršta kokios detalės, o juk kai pagalvoju, būtent detalės, ne pati istorija, labiausiai mane ir įkvėpdavo.

Kodėl nusprendei būtent “pasiskolinti“ Lewis Carroll pasaulį?

Visai atsitiktinai. Žiūrėjau Tim Burton filmą “Alisą stebuklų šalyje” (nors jis nelabai man patiko), o tuomet paklausiau filmui sukurto garso takelio. Ir tos dainos mane akimirksniu įkvėpė. Buvau tame pasaulyje ir žinojau, kad aš noriu jame likti ir išsiaiškinti, kas jame paslėpta. Ne aš pasirinkau šį pasaulį. Jis pasirinko mane.

George R.R. Martin yra pasakęs: „Aš manau, kad yra du rašytojų tipai: architektai ir sodininkai. Architektai viską suplanuoja iš anksto, kaip ir architektas statantis namą. Jie žino, kiek name bus kambarių, kokį stogą jie turės, kur bus išvedžioti laidai, kokie bus vamzdžiai. Jie viską yra suplanavę ir nubraižę prieš jiems įkalant pirmą vinį. Sodininkai iškasa duobę, įmeta sėklą ir ją palaisto. Jie žino, ar pasėjo fantastinę sėklą, ar paslapties sėklą ir t.t. Tačiau, kai augalas pradyksta ir jie jį lieja, jie nežino, kiek šis turės šakų, jie tai sužino jam augant.“. Kuriam iš šių dviejų tipų priklausai?

Manau, kad aš šiek tiek priklausau abiems. Aš gan tiksliai žinau, kuria kryptimi turiu kreipti savo istoriją, koks siužeto vingis turi įvykti, kaip viskas galiausiai išsirutulios. Aš žinau tam tikras gaires, kurios turi būti tokios, o ne kitokios, bet viskas, kas tarp tų gairių, ir kaip jos bus pasiektos – gryna improvizacija, ieškojimas.

Stengiuosi abi technikas suderinti. Bet pastaruoju metu, rašant antrąją dalį tai labai sunku, nes užsikėliau sau aukštą kartelę. Juk turėjau atsižvelgti į tai, kad jau išleidau vieną knygą ir visi dabar laukia, kad antra bus geresnė, kad patobulėsiu, suvirškinusi gautą kritiką. Taigi detaliai susiplanavau, ko noriu, smulkmeniškai sukūriau visų veikėjų charakterio raidos kreives, siužeto vingius ir taip toliau. Bet pamažu pradedu suprasti, kad negaliu šitaip. Nebeįdomu. Tenoriu viską pamiršti ir pradėti rašyti iš naujo. Ne, žinoti visą siužetą iš anksto baisiai neįdomu…

Ar sunku buvo sugalvoti romanui pavadinimą ?

Aha (linkčioja). Pavadinimas keitėsi daugybę kartų. Apskritai, kai buvau… nežinau, dvylikos ar trylikos metų, romanas vadinosi “Šių dienų Alisa”. Ko tik paskui nebuvau prisigalvojusi. Kita rimta idėja:“Pažadink mane”. Ši buvo labai arti širdies, bet teko jos atsisakyti. „Pažadink mane“, nes „Alisos Stebuklų Šalyje“ istorijoje nuolatos susiduriame su paliepimais: „išgerk mane“, „suvalgyk mane“. Tiek viso mano romano, tiek skyrių pavadinimai yra įkvėpti šių paliepimų. Ir vėlgi, “Pažadink mane” turėjo kilti iš tos scenos, kurioje Alisa viduryje miško pamato save karste ir savo rankose randa nosinaitę su užrašu “Pažadink mane”.

Tik tiek, kad yra pilna Sylvia Day erotinių knygų labai panašiais pavadinimais. Nesinorėjo klaidinti būsimų skaitytojų, todėl pakeičiau į “Pabusk”, kas yra gan artima paliepimų idėjai, ir tinka pirma minėtai scenai miške.

Ar daug skaitai komentarų apie savo kūrinį?

Iš pradžių negalėdavau atsispirti, buvo labai įdomu, ką žmonės sako. Žinoma, pasiskaitinėdavau internete. Bet vėliau pasidarė… nebeįdomu. Supratau, kad tų nuomonių yra begalybė, ir visos jos skirtingos: visi turi savų priekaištų ir visiems skirtingi dalykai patinka. Dabar jau nebeskaitau.

Kava ar arbata?

Arbata. Per amžius.

Kompiuteris ar popieriaus lapas ir rašiklis?

Priklauso nuo tikslo. Jeigu reikia rašyti knygą, visados rinksiuosi kompiuterį. Juk visą laiką trinu, ir trinu dar kartą, ir trinu penkis kartus, o pakeliui įterpinėju naujas pastraipas ir mintis. Jei mėginčiau tai daryti popieriuje, popieriaus neliktų. Bet jeigu reikia rašyti eilėraščius, dienoraštį ar šiaip kokias mintis tada taip… popieriaus lapas.

Geriausias patarimas, kuriuo vadovaujiesi kurdama?

Pirmą juodraštį rašyk iš širdies, o taisyk jau su galva. Manau, čia labai geras patarimas, nes iš pradžių istoriją pasakoji sau, ir darai tai savo malonumui. Jei tuo metu įsikiš galva, gali įvykti skerdynės. Tiesiog nebesinorės rašyt toliau.

Bet jei iš pradžių rašai istoriją tiesiai iš širdies, o baigusi leidi galvai taisyti, tai viskas daugmaž suveikia.

Didelis AČIŪ Vaivai už atsakymus į klausimus. Daug ką naujo sužinojome ir laukiame antros jos knygos 🙂

 

Reklama

2 thoughts on “Pokalbis su… Vaiva Vasiliauskaite

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s