Pasakininko istorija: kai meilė peržengia ribas – Antonia Michaelis (knyga)


Jo lūpos buvo šaltos kaip sniegas, bet už jų slypėjo raudono aksomo šiluma, aksomo, nuausto naktį ant laivo denio. Ji prisiminė vilką. O jei tai tiesa, pamanė, jei pasaka tikra? Šūvis į pakaušį ir perkąsta gerklė: viskas sutampa. Kas, jei aš bučiuoju žudiką?..

Kartą gyveno jauna mergina, vardu Ana. Turėjo pasiturinčius tėvus ir šiltus namus. Mėgo muzikuoti, mėgo vasario sniegą. Jai į akį krito Abelis Tanatekas, klasės atsiskyrėlis, praleidinėjantis pamokas ir prekiaujantis kvaišalais. Ana įsimylėjo jį iki ausų, nepaisydama sveiko proto balso. Mat patyrė, kad esama kito Abelio: švelnaus liūdno vaikino, auginančio seserį ir sekančio jai pasaką, galinčią sujaudinti iki ašarų.

O jei ta pasaka visai ne pasaka? Ilgainiui darosi nebeaišku, kur baigiasi Abelio vaizduotės žaismas ir kur prasideda rūsti tikrovė. Kas, jeigu pasitvirtins didžiausi Anos būgštavimai?

Ar neįmanoma taps įmanoma?

„Pasakininko istorija: kai meilė peržengia ribas“ – greitai besirutuliojančio veiksmo trileris ir jaudinanti, prikaustanti dėmesį meilės istorija.


cdb_Pasakininko-istorija_z1Pagrindinė informacija:
Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: Der Märchenerzähler
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: +13/14
Žanras: jaunimo literatūra, romantika, mistika, trileris,
Mitinės būtybės/padarai/ galios: nėra
Puslapių skaičius: 400
Pasakotojas: trečias asmuo (pagrinde iš merginos pusės, bet yra nukrypimai į paslaptingą veikėją)
Autoriaus puslapis: http://www.antonia-michaelis.de/


Prieš pradėdama rašyti šią apžvalgą, mintyse daugybę kartų mėginau įsivaizduoti, kaip galiu pradėti kalbėti apie šią knygą, kuri įsibrovė į mano širdį ir žaidė su manimi pagal savo įnorius. Atrodo, kad lietuvių kalboje visi žodžiai nublanksta, kai mėginu surasti tinkamą tam, kad įvardinčiau, kaip šioji knyga sugebėjo mane įtraukti į save ir nepaleisti iki paskutinio puslapio, kaip ji mane pakerėjo ir sujaukė mintis. O jeigu ir būtų buvęs būdas ištrūkti iš jos kerų, nežinau, ar būčiau norėjusi ją užversti. “Pasakininko istorija: kai meilė peržengia ribas” – tai pasaka susimaišiusi su tikrove, o tikrovė – su pasaka. Troškimas sužinoti pabaigą pavirs jūsų prioritetu bei gyvybės ir mirties klausimu.

Antonia Michaelis, kuri gimė 1979 metais Kyle (Kiel) mieste, šiuo metu su dvejomis dukromis ir vyrų gyvena mažame kaime Usedom saloje. Tačiau prieš tai šiai rašytojai teko pagyventi Pietų Indijoje, kur mažus vaikus mokė įvairių dalykų kaip, pavyzdžiui, meno ir anglų kalbos.

Autorė pasakoja, kad savo pirmą pirmą knygą ji parašė būdama penkerių metų, tačiau šio didžio žygdarbio nesureikšmina sakydama, kad daug vaikų daro tai tokio amžiaus. 10 metų autorė mėgino surasti leidyklą, kuri publikuotų jos kūrinius (nuo tada kai jai buvo 12 iki 22). Moteris niekados nemanė, kad galėtų vieną dieną gyventi iš rašymo. Bet visko atsitinka. Paklausta, kokia turi būti atmosfera, kad ji galėtų kurti, atsako, kad tinka ir ramybė, ir triukšmas, kaip pavyzdžiui kavinė, kur visi kalba vienu metu.

Jos knyga “Pasakininiko istorija” 2012 metais laimėjo Vokietijos jaunimo literatūros apdovanojimą. O kodėl būtent šioji knyga pakerėjo  jos skaitytojus, galime dabar sužinoti ir mes.

Su dideliu nekantrumu paėmiau knygą į rankas. Juk viena iš puslapio lankytojų teigė, kad tai įdomi knyga. Norėjau pati tuo įsitikinti. Knyga prasidėjo ganėtinai paslaptingai, mįslingai ir gal net baugiai: kraujas, kažką kasa, panika… mintyse sukilo pačių įvairiausių spėlionių, kas čia vyksta, ar čia praeitis ar dabartis, o gal tik žvilgsnis į ateitį, kieno čia tas kraujas ir kita. Juk vis dėlto ant viršelio parašytas toks kaip ir perspėjimas “kai meilė peržengia ribas”. Taigi, natūralu, kad netrukus ėmiau spėlioti, kad gal tas kraujas vaikino mylimosios? Turėjau atskleisti paslaptį ir neatsitraukdama nuo knygos skaičiau toliau.

Tačiau po tokio įžanginio skyriaus atsirado ganėtinai ramūs įvykiai, kurie net privertė mane pavartyti akis ir mintyse sakyti: “rimtai?”. Istorijos pradžia man pasirodė tokia šabloninė: gera, rami mergaitė, kuri žino, ką darys ateityje, pamato atsiskyrėlį, paslaptingą vaikiną ir nusprendžia jį persekioti ir atskleisti visas jo paslaptis. Tikrai, pripažinkime, kažkur visa tai tikrai girdėta 😀

Pasaka, kurioje ji atsidūrė, buvo tokia aiški ir persmelkta šviesos kaip ana akimirka, kai jis suko ore Michą. Bet už jos žodžių Ana juto glūdint senovinę tamsą, visų pasakų tamsą, nematomąją jų pusę.
Tik vėliau, gerokai vėliau, per vėlai ji supras, kad ta pasaka mirtina.

Bet vėliau istorija pakeičia kryptį ir šablonas dingsta, vienas po kito puslapiai skaitytoją panardina į savo tamsų, grėsmingą, bet kartu ir užburiantį tikrovės pasaulį. Paprasti įvykiai pavirsta nepaprastais, neįdomūs – įdomiais. Net nepajunti, kai veikėjai tau pavirsta artimais, kaip nori žinoti viską apie juos, kaip verki ar juokiesi kartu su jais. Žinokite, rimtai, pradėjusi skaityti knygą negalėjau sustoti ir nenorėjau nutraukti skaitymo, o kai tai tekdavo padaryti, nes reikia šunį pavedžioti, prisireikdavo kur karaliai pėsti vaikšto ir t.t., nepaprastai erzino, nes visur knygos nenusitempsi 😀

Kas buvo dar įdomiausia, kad visi istorijoje įvykstantys įvykiai yra transformuojami ir įtraukiami į pagrindinio veikėjo pasakojamą pasaką savo jaunesniajai sesutei. Nuo pat pradžių skaitytojui kone ant auksinės lėkštutės pateikiama visa slapta informacija apie istoriją, tačiau turite būti nepaprastu pastabiu detektyvu, kad patys be niekieno pagalbos tai suprastumėte.

Pati pasaka sukelia jausmą, tarsi skaitytum “Mažąjį princą”. Ar jums patiko ši garsi knyga? Man patiko, tačiau skaitydama knygą mane labiau domino ne pati pasaka, o veikėjų gyvenimai, paslaptys, todėl pasakai daug dėmesio neskyriau. Žinoma, iki to momento, kai buvo po truputį atskleidžiama jos tikroji reikšmė visai istorijai. Netgi galiu drįsti sakyti, kad jeigu tos pasakos nebūtų knygoje, pati istorija nebūtų tokia įspūdinga ir užburianti, kokia ji yra dabar. Todėl, jeigu ir kyla noras ją praversti, nedarykite to. Vėliau galite pasigailėti. Tiesiog mėgaukitės gražia, išmintinga pasaka.

Pasakininke, pamanė sau, kur plaukia tas laivas, kurio denyje mes stovime? Kur veda pasaka? Kas tame juodame laive? Ar bus ir daugiau kraujo, kuris gersis į denio grindų plyšius?
Man nereikia sargo, pareiškė ji.
Reikia, atšovė Bertilis. Labiau, negu manai.

Pagrindiniai veikėjai, kaip minėjau, pavergs jus. Jie tikri žmonės, jie klysta, jie kenčia, jie pasimetę, jie priima sprendimus ir t.t. Jų gyvenimai nėra lengvi ir tikriausiai vaikino bei jo sesutės gyvenimas pasigrobs visą jūsų dėmesį. Bent jau mano tai tikrai pagrobė.

O pabaiga… negalėjau kelias dienas nustoti galvoti apie šią knygą. Tai viena iš tų istorijų, kurias nori nekęsti, tačiau myli ir dar rekomenduoji kitiems, kad jie kartu su tavimi galėtų išgyventi tai, ką patyrei tu 😀

Nepaprasta istorija, kuri prasidėjo kaip nuvalkiotas šablonas, o pasibaigė kaip atominė bomba.

Žinokite, nesistebiu, kad šioji istorija užbūrė Jaunimo literatūros teisėjus, kadangi istorija man neapsakomai patiko ir ją tikrai siūlysiu visiems, ką tik pažįstu, kad jie perskaitytų šią knygą.



penki

kitty

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s