Solitaire. Tai ne meilės istorija – Alice Oseman (knyga)


Mano vardas Viktorija Springs.

Kartais aš nekenčiu žmonių.

Ir tai tikriausiai labai kenkia mano psichinei sveikatai.

Viktorija, kurią visi vadina tiesiog Tore, turi draugų, brolius, tėvus. Tiesa, jie pernelyg susirūpinę savais reikalais, kad pasidomėtų, kuo gyvena Torė. Kartais ji prisiverčia persimesti su jais keliais žodžiais. Tačiau jei tik galėtų, su žmonėmis ji neturėtų jokių reikalų. Vieną dieną mokykloje ant savo spintelės durų aptinka priklijuotą keistą skrajutę ir sekdama joje surašytais nurodymais atsiduria nuošalioje kompiuterių klasėje, kur randa žinią nuo paslaptingos grupuotės „Solitaire“. Ten pat netikėtai ji susipažįsta ir su mokyklos naujoku Maiklu Houldenu. Visada gerai nusiteikęs, nenuspėjamas ir pasiryžęs žūtbūt tapti jos draugu – jis įkūnija viską, ko Torė negali pakęsti. Tačiau Maiklas neketina lengvai pasiduoti. Negana to, netrukus mokykloje prasideda keisti išpuoliai – iš pradžių juokingi, paskui – vis rimtesni. Juos rengia paslaptingasis „Solitaire“, bet, keisčiausia, visi jie, regis, vienaip ar kitaip susiję su Tore ir jos praeitimi.

Torė niekad nemėgo būti įvykių centre, bet šįkart nuošalyje likti, ko gero, nepavyks…


cdb_Solitare_z1Pagrindinė informacija 

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: Solitaire
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: +13/14
Žanras: jaunimo literatūra, romantika, realistinė
Mitinės būtybės/padarai/ galios: nėra
Puslapių skaičius: 280
Pasakotojas: pirmasis asmuo (mergina)
Autoriaus puslapis: http://www.aliceoseman.com


2015 vasaros hitas iš Alma litteros leidyklos vadinasi “Solitaire. Tai ne meilės istorija“.  Pavadinimas tikrai intriguoja ypatingai, kai geriau nužvelgi knygos viršelį. Juk ten nupiešta rožinė širdutė. Bet tada perskaitai prierašą “ne meilės istorija“. Labai jau keistai viskas dera, argi ne? Savaime kyla klausimas: tai čia bus romantikos, ar jos nebus? hm… Jeigu norite atsakymo į šį klausimą, teks atsiversti Alise Oseman knygą, kurią ji parašė būdama 18 metų. O kiek gi jūs žvakučių neseniai užpūtėte ant gimtadienio torto? Tikriausiai verta susimąstyti.

Tačiau kaip pati autorė pasakoja BBC laidoje, ji agentams nepasakė savo amžiaus manydama, kad jie dėl to gali ją diskriminuoti, nes vis dėlto ji yra jauna, jie gali atmesti jos rankraštį teigdami, kad jai gali trūkti patirties ir kita, bet pasirodo, kad ji viską labai jau čia pasūdino.

Pasakodama apie tai, kaip pirmą kartą nuėjo pasikalbėti su agente, Alice Oseman prisipažįsta, kad agentė buvo nustebusi, tačiau kartu buvo ir sužavėta, kad tokį kūrinį galėjo parašyti tokia jauna mergaičiukė. Prisipažįstu, net pačiai buvo siurprizas, kai sužinojau jos amžių.

Jau spėjau paminėti keistą pavadinimą ir viršelį. Atskleisiu, kodėl šis toks gluminantis. Toje pačioje laidoje autorė paaiškina, kad nors knygoje yra mergaitė ir berniukas, jausmai tarp jų,  tačiau tie, kurie skaitė jos knygą, nejautė, kad tai yra romantinė knyga. Tai kažkas kito. Taigi, paslaptis atskleista, kodėl toks įdomus pavadinimas, tačiau galiu pasakyti, kad romantikos tikrai yra šioje knygoje, kaip ir nuotykių, paslapčių ir rimtų paauglystės problemų gvildenimų. Kitaip tariant, kiekvienas sugebės rasti kažko, kas būtų prie širdies.

<…> žinau, kad galvoji, jog vienai kur kas paprasčiau, bet kiekviena minutė praleista galvojant apie tai, ko nedarai, – tai tik dar vienas žingsnis užmaršties, kaip elgtis su žmonėmis, link.

Pirma pradėkime nuo veikėjų. Pasakojime jų yra daugybė, ir visi yra įdomūs ir kaip nors sugebantys paliesti kokią nors įdomią gyvenimo problemą: gėjai, priklausomybė nuo interneto, nesugebėjimas pritapti prie visuomenės, tėvų ir vaikų santykiai ir kita. Tikra vaivorykštė. Dėl spalvingų veikėjų ir to, kad jų išgyvenimai/ problemos nėra sumenkinamos, o atskleidžiamos ganėtinai ryškiai, paverčia šią knygą ne banalia pasaka prieš miegą, o rimta istorija, kuri gali pakeisti jūsų požiūrį į kai kuriuos dalykus, priversti susimąstyti apie kokius nors dalykus. Tačiau neišsigąskite ir nepradėkite manyti, kad štai, toji “Solitaire. Tai ne meilės istorija“, yra kokia nors pamokslų knyga. Oi, tikrai ne. Visa tai, ką minėjau prieš tai, yra gražiai įvyniota į didžiulę paslaptį. Taigi, detektyvas. Kas gi yra Solitaire, kuri Viktorijos (a.k.a. Torė) mokykloje krečia įvairias šunybes? Beje, šmaikščias šunybes. Bent jau dalis jų yra tokios.

Taip, knygoje jūsų smalsumą ir dėmesį kaustys mįslė, kurią norėsis įminti.

O šios mįslės įminimą jūs stebėsite per Viktorijos/ Torės perspektyvą. Pati Viktorija istorijoje nėra tipinė knygose sutinkama pagrindinė veikėja. Kol kitose istorijose pagrindinės merginos būna arba bailės, arba drąsuolės, šioje – moteriškos lyties atstovė primena tarsi kokį zombį, kuris ne gyvena, o egzistuoja.

Supratusi, kad aš be nuotaikos, Bekė pasitraukia. Užsikniaubiu ant stalo ir imu snausti.
Aš – Viktorija Springs. Perspėju iš anksto – dažnai fantazuoju, paskui liūdžiu. Mėgstu miegoti ir rašyti savo blogą. Kada nors mirsiu.

Toji atmosfera daugmaž yra išlaikoma iki pat knygos pabaigos, kai veikėja ima atskleisti paslaptį apie jos mokykloje pokštus krečiančią Solitaire ir draugystę su trenktu, tačiau įdomiu asmeniu. Dėl šios priežasties man buvo truputį sunku, bet kartu ir nepaprastai magu (=viliojamas, patrauklus) skaityti knygą. Kodėl sunki? Todėl, kad neretai pagaudavau save trokštant papurtyti merginą ir pasakyti, kad gyvenimas nėra toks, kokį jį čia yra įsivaizdavusi, kad ji pati atima iš savęs džiaugsmą. Taip pat toji knygoje sukurta atmosfera slėgė ir spaudė. O magi? Ogi tuo, kad tai realybė. Yra tikrai ne vienas ir ne du jauni žmonės, kurie negyvena, o egzistuoja. Netgi skaitydama šią knygą galėjau ir vietomis susitapatinti su pagrindine veikėja, nes tikrai man pačiai asmeniškai ta būsena labai pažįstama ir artima. Be to, labai labai noriu pabrėžti, kad man šioji knyga buvo ir gaivus vėjelis karštą vasaros dieną. Istorija dėl savo pagrindinės veikėjos ir daugybės liečiamų temų sugebėjo mane įtraukti dėl to, kad tai nėra dažnai sutinkami istorijų elementai bei veikėjai.  Bent jau man 🙂  Kaip minėjau, pagrindinės veikėjos knygose yra paverstos kone stereotipais ir kartais net pagalvoji, kad visi autoriai naudoją tą patį vadovėlį “Kaip sukurti pagrindinę veikėją“.

Žingsniuoju po kambarį, kol paskausta kojas. Pasileidžiu Bon Iver, paskui Muse, paskui Noah and The Whale. Kvailystė. Paverkiu, nusiraminu. Į mobilųjį ateina žinutė, bet aš jos neskaitau. Klausausi tylos. Jie ateina tavęs. Tavo širdies dūžiai – žingsniai. Tavo brolis – psichas. Neturi draugų. Niekas tavęs nesigaili. “Gražuolė ir pabaisa“ tėra pramanas. Juokingiausia, kad tai tiesa. Daugiau neliūdėk. Daugiau niekada neliūdėk.

O dabar truputį apie romantiką. Kaip manote, ar jos čia daug yra? Jau užsiminiau apie tai, kodėl yra prierašas, kad tai nėra meilės istorija. Tačiau už viršelio slypi meilės istorija ir, priklausomai kaip pažvelgsite į istoriją, ji gali jums pasirodyti pirmoje arba antroje vietoje. Man asmeniškai, pradžioje ji buvo kaip ir pirmoje vietoje, nes jautėsi toks kaip ir tipinis šablonas: mergina susitinka mokykloje vaikiną, tarp jų yra kažkoks ryšys ir t.t. Tačiau vėliau greitai mane pradėjo dominti ne romantika, o kiti dalykai, todėl ten kaip ir atsirandantis meilės trikampis mane mažiausiai kuteno 😀 Taigi, jeigu turite klausimų, kiek čia bus bučinių ir slaptų žvilgsnių, galiu pasakyti, kad jų kaip ir bus, tačiau nemanykite, kad jų rasite kiekvienoje pastraipoje. Čia tikrai ne ta knyga, kurioje yra gausu saldumo, kad nors vemk.

Jeigu truputį kalbėtume apie techninius dalykus istorijoje, tai kaip jau gal pastebėjote iš kelių citatų, tai autorė nemėgina detaliai aprašyti jausmų, sukelti jūsų užuojautą ar iš viso kaip nors jums įsiteigti. Ji tiesiog parašo tai, kas vyksta, o tai padaro pasitelkdama paprastus žodžius, kuriuos sujungia į trumpus ar ilgus sakinius. Todėl gal net gali pasirodyti, kad istorija vietomis yra stingdančio šalčio, bet prisiminkite, kad tai atmosferos palaikymas, o veikėja nėra pliušinis meškutis.

Be to knygoje rasite vietomis ir truputį keistoką teksto formatą, kuris mėgina imituoti susirašinėjimą ar telefono pokalbį. Taigi, skaitydami knygą jūs turėsite kelias oazes, kuriose galėsite gurkštelėti vėsaus vandens ir pamiršti aprašymus ir tiesiog mėgautis dialogais/tiesiogine kalba.

Viską apibendrinus galiu pasakyti, kad knyga manęs nenuvylė. Ypatingai, kai pagalvoji, kokio amžiaus buvo rašytoja, kai šią sukūrė. Tai tiesiog… oho.  Bet žinoma, kas geriau aprašys paauglių gyvenimą, jeigu ne pats paauglys. Todėl iš tikrųjų jeigu jums patinka realistinės knygos apie sunkų paauglių gyvenimą, kuris pagardintas detektyvo prieskoniais, siūlau atsiversti šią istoriją. Žinoma, rekomenduoju ir tiems, kurie retai tokias knygas nusprendžia netgi paliesti. Čia gal vienaragių ir drakonų nėra, bet gausu tikrų situacijų ir emocijų 😉

 

 

 

 
keturikitty

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s