Nuostabusis Ozo šalies burtininkas – ką turėtumėte žinoti apie šią istoriją


 Tęsiame savo kelionę per garsias vaikams ( ir ne tik) skirtas knygas. Taigi, jau žinote apie Narnijos Kronikas bei Alisa stebuklų šalyje. Šį kartą jūsų dėmesiui pristatau Ozo šalies burtininką. Ką žinote apie šią istoriją?

Rašytojas Baum jau buvo sėkmingai išleidęs kelias vaikų knygas prieš pradėdamas 1898 metais kurti  “Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“ istoriją.  Šią pabaigė rašyti 1899 metais. Tikriausiai jis labai didžiavosi savo naujuoju kūriniu, kad net įrėmino pieštuką, su kuriuo rašė istoriją, ir šį pasikabino savo darbo kambaryje. Aplink šį pieštuką autorius parašė: “Su šiuo pieštuku aš parašiau “The Emeral City“ rankraštį.“

Iš pradžių autoriui buvo sunku sugalvoti pavadinimą šaliai, kurią gi Dorotė aplanko. Bet štai, vieną dieną Baum pagavo save žvelgiant į dokumentų spintą. Joje buvo trys stalčiai, ant kurių buvo parašyta “A iki G“, H iki N“ ir “O iki Z“. Taigi, taip ir gimė Ozas (Oz).

Tikriausiai kitas įdomus faktas jūsų nei kiek nenustebins. Pasirodo, kad yra ganėtinai populiaru paversti pažįstamus žmones savo knygos veikėjais. Taigi, Dorothy Gale nėra fantastinė mergina. Realybėje buvo tokia Dorothy Gage. Šioji buvo Baum’o žmonos, Maud, dukterėčia. Deja mažylė neišgyveno nei metų (tik penkis mėnesius). 1898 metais, lapkričio mėnesį šioji mirė. Maud buvo labai nusiminusi ir tam, kad šią bent kiek palinksmintų, Baum nusprendė įamžinti mergytę. Dorothy tavo pagrindinė istorijos protagonistė vietoje Ozo.

Keliaujame toliau. Baum parašė “Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“ istoriją Čikagoje. Kanzase jis buvo tik kartą, tada, kai jis ir Maud keliavo dėl savo melodramos “The maid of Arran“. Tikriausiai autorius pasirinko Kanzasą savo istorijos veiksmui todėl, kad ten siautėja tornadai, iš kurių vienas paglemžia Dorotę. 1893 metais ciklonas siautėjo valstijoje. Jis nusinešė 31 žmogaus gyvybę ir sunaikino du miestus. Rašytojas Gore Vidal teigia, kad šioji nelaimė galėjo būti vienas iš įkvėpimų paskatinusių Baum pasirinkti šią vietą savo istorijai.

Kai pirmą kartą 1900 m. gegužį  buvo išleista “Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“ knyga, pats Baum dalyvavo jos spausdinime. Jis atidavė vieną iš knygos kopijų savo seseriai, Mary Louise Baum Brewster,  parašydamas ant rankraščio: “This ‘dummy was made from sheets I gathered from the press as fast as printed and bound up by hand. It is really the very first book ever made of this story.“ (esmė: kad pats surinko lapus, pats ranka surišo ir kad tai yra tikrai pirmoji jo knyga apie šią istoriją) Gražus gestas.

Tačiau nors gegužę ir buvo pradėta spausdinti knyga, prekiauti ja buvo pradėta tik rugpjūtį. Pasak leidyklos, pirmasis 10 000 kopijų tiražas buvo išparduotas per dvi savaites. Tada sekė antrasis 15 000 tiražas, o tada 10 000 trečiasis tiražas. Lapkritį buvo leidžiamas ketvirtasis tiražas, kuriame buvo 30 000 kopijų, o sausį penktasis – 25 000 kopijų tiražas. Taigi, per šešis mėnesius 90 000 kopijų. Nemažai. Taigi, visai nenuostabu, kad Baum rašė tęsinius savo nusisekusiam kūriniui. Tačiau netrukus autoriui pabodo juos kurti ir ketino viską pabaigti su šeštąja knyga “The Emerald City of Oz“. Tačiau kitais metais jį ištiko bankrotas ir jam teko toliau rašyti knygas apie Ozą. Paskutinė knyga buvo “Glinda of Oz. Šioji buvo publikuota 1920 metais. Iš viso Baum parašė 13 tęsinių ir visi jie priklauso serijai pavadinimu “The Oz books“.

Taip pat verta paminėti, kad autorius ganėtinai daug rašė ir, kad kai kurias savo knygas išleido prisidengę slapyvardžiais. Vienas iš jų būtų Edith van Dyne, kuriai priklauso “Aunt Jane’s Nieces“ serija. Iš viso autorius sukūrė 50 romanų, 80 trumpų istorijų, šimtus eilėraščių ir mažiausiai tuziną pjesių. Įspūdinga.

Nors dabar mes kalbame daugiausiai apie jo garsiausią knygą vaikams, kurią visi myli ir skaito, tačiau viskas nėra labai jau rožėmis klota. Šių dienų pasaulyje šioji vaikų klasika neretai yra kritikuojama. Kodėl? Ogi todėl, kad joje yra raganos.

O dabar užduosiu klausimą. Ką gi žinote apie stebuklingus batelius? Iškarto turbūt pulsite sakyti, kad šie yra raudoni. Na, taip, filme jie tikrai raudoni, tačiau knygoje jie yra sidabriniai. Kodėl įvyko toks drastiškas pasikeitimas? Ogi todėl, kad filmo kūrėjai manė, kad raudona spalva atrodys įspūdingiau in Technicolor. Taigi, nepamirškite šio dalyko. Filme bateliai raudoni, tačiau knygoje jie sidabriniai.

Taip pat filmavimui buvo sukurta daugybė šių batelių porų. 2005 metais buvo jos pavogtos. Laimei, kitos poros vis dėlto buvo paliktos. Gal kas netyčia matė šiuos batelius prekyboje?

Ir vos nepamiršau. Bateliai, kuriuos matome filme, nebuvo pats pirmas pasirinkimas. Tai buvo antro dizaino bateliai.  Originalus modelis buvo įkvėptas Arabijos kultūros su užriestais pirštų galais. Tie bateliai ganėtinai buvo panašūs į tuos, kuriuos dėvi daugybė Munchkins filme.

Garsiausios eilutės iš knygos būtų šios: “Toto, I’ve got a feeling we’re not in Kansas anymore,” “Follow the yellow brick road,” ir “Pay no attention to the man behind the curtain.” Pirmoji dažnai būna pasakoma klaidingai. Užuot “feeling“ sako “think“ ar kita.

Illustration by Robert Ingpen

Knygoje “Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“ Baum rašo, kad Geležinis medkirtys kadaise buvo tikras paprastas žmogus, kurio vardas buvo Nick Chopper. Šis vyras įsimylėjo Munchkin merginą. Merginos darbdavys tam, kad mergina liktų dirbti pas jį, paprašė Piktosios Raganos Žiežmaros, kad šioji užburtų medkirtį, kad šis laikytųsi atokiau nuo merginos. Taigi, ragana užbūrė jo kirvį, kuris vėliau nukirto visas jo galūnes, vieną po kitos. Vyras jas pakeisdavo metalu tol, kol visas pavirto metaliniu ir pavirto Geležiniu medkirčiu, kuris daugiau jau nebegalėjo mylėti Munchki (nes nebeturėjo širdies).

Pirmą kartą šioji vaikų klasika buvo ekranizuota 1910 metais.

Taigi, dabar jau pradėjome daugiau kalbėtis apie ekranizacijas. Pati garsiausia iš jų būtų 1939 sukurta versija. Praeitais metais (2014) šitas filmas šventė savo 75 gimtadienį. Tai viena iš garsiausių filmų ekranizacijų, kurios žiūrėjimą dauguma šeimų yra padarę netgi tradicija. Jeigu dar nematėte jo, patariu pasižiūrėti. O kai sužinosite porą įdomių faktų apie šį filmą, gal norėsite netgi ir greičiau įsijungti šį filmą.

Vienas iš įdomių faktų būtų tai, kad Bert Lahr bailio liūto kostiumas svėrė 100 svarų (apie 45 kg) ir buvo padarytas iš tikro liūto kailio. Na ir svoris ant žmogaus pečių.

Judy Gardland (vaidino Dorotę) filmavimo metu turėjo vilkėti korsetą, kad atrodytų vaikiškesnė savo vaidmeniui. Tuo metu, kai filmas buvo filmuojamas, jai buvo 16 metų, o tai truputį buvo per daug. Knygoje pagrindinė veikėja yra jaunesnė (apie 12 metų).

Jeigu matėte filmą, tikriausiai prisimenate keistai atrodantį arklį (jeigu dar nematėte, tai pamatysite). Tas arklys turi įdomią istoriją. Tam, kad būtų sukurtas efektas, buvo  naudojamos  Jell-O milteliai. Tai buvo ganėtinai rizikingas sprendimas, kadangi arklys vis mėgindavo save švariai nusilaižyti.

Jeigu jau pradėjome apie gyvūnus, nereikia užmiršti ir garsiojo šuns Toto. Net neabejoju, kad tuo metu, kai išėjo filmas, šis vardas gyvūnams buvo pats mėgstamiausias. O kokią gi istoriją slepia šis šuo. Ogi tokią, kad Toto buvo mergaitė, Cairn Terrier veislės šuo (taigi, jeigu norite savo Toto, ieškokite šios veislės). Šunytis per vieną iš filmavimų buvo sužeistas; ant šuns buvo netyčia užlipa. Popa. Kuriam laikui šuo turėjo būti pakeistas.

Tačiau ne tai tikriausiai yra įdomiausia. Kas tikrai stebina ir traukia dėmesį, yra tai, kad šuo uždirbo nemažai. Per savaitę šunytis uždirbo 125 dolerius, kol tuo tarpų aktoriai vaidinantis Munchkin uždirbo mažiau. Jeigu pamėgintumėme perkelti į šių dienų pasaulį, tai šuo uždirbo apie  2 000 dolerių per savaitę, o Munchkin apie 1 600 dolerių.

Po šio filmo šuo tapo toks populiarus, kad jo savininkas vėliau oficialiai pakeitė jos vardą iš Terry į Toto. Šuo vėliau pasirodo dar 13 skirtingų filmų. Šuo mirė 1945 metais.

Dorotės suknelė filme iš tikrųjų yra ne balta, o rožinė. Šioji spalva buvo pasirinkta, kadangi ją buvo lengviau nufilmuoti in Technicolor. Beje, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tuo metu, kai filmas buvo rodomas per televizorius, dauguma žmonių jį regėjo juodai baltą, nors šis tikrai toks nebuvo. Žmonės nematė spalvų, nes tais laikais tik retas turėjo televizorius, kurie galėjo rodyti spalvas.

Dauguma piktosios raganos scenų filme turėjo būti iškarpytos ir koreguotos, nes šios baugino mažus vaikus. Taip pat Margaret Hamilton makiažas buvo toksiškas ir negalėjo būti sugertas. Taigi, moteriai teko nemažai naudoti vandens per filmavimus, nes visad reikėdavo nusivalyti kenksmingą makiažą.

Pačiame filme buvo pasitelkta tikrai nemažai gudrybių. Dauguma iš jų buvo susijusios su maistu. Šone matote nuotrauką, kaip žiežirbos kyla iš batelių. Tačiau šios yra netikros. Pasirodo, kad tai yra obuolių sultys! Sunku patikėti, argi ne? Juosta buvo pagreitinta, kad šios atrodytų kaip ugnis.

Kita filme panaudota panaudota gudrybė susijusi su Geležinio medkirčio ašaromis. Jo veidu teka ne alyva, o šokoladinis sirupas.

Šiam kartui manau bus užtektinai apie dar vieną garsią vaikų klasiką, kuri įkvepia rašytojus naujai pažvelgti į senas istorijas ir suteikti joms kitokį gyvenimą. Ar daug ką sužinojote? Gal kažką labai svarbaus netyčia praleidau ir norite pasidalinti apie šią istoriją?  O gal norite pasiūlyti, apie kurią kitą garsią istoriją norėtumėte paskaityti?

Laukiu jūsų komentarų bei siūlymų 🙂

 

kitty

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s