Meilės laiškai mirusiesiems – Ava Dellaira (knyga)


Viskas prasidėjo nuo užduoties anglų kalbos pamokoje – parašyti laišką mirusiam žmogui. Lorelė pasirenka Kurtą Cobainą, nes jis patiko seseriai Mėjai. Nes mirė jaunas, kaip ir Mėja. Netrukus Lorelės sąsiuvinis prisipildo laiškų mirusiesiems – Janis Joplin, Heathui Ledgeriui, Ameliai Earhart, Amy Winehouse, – nors nė vieno taip ir neatiduoda mokytojai. Ji rašo apie tai, kaip jaučiasi pradėjusi lankyti vidurinę mokyklą, kaip sekasi susirasti naujų draugų, kaip gyvena subyrėjus šeimai, kaip pirmą kartą gyvenime įsimyli ir, svarbiausia, kaip gedi sesers. Tik kaip gedėti to, kam dar neatleidai? Užrašiusi tiesą apie tai, kas nutiko, Lorelė pagaliau įstengia susitaikyti su sesers netektimi ir pamatyti Mėją tokią, kokia ši buvo iš tikro: nuostabi, žavinga ir… netobula. Dabar mergina gali ieškoti savojo kelio ir jį rasti.


viršelisPagrindinė informacija

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas: Love Letters to the Dead
Ankstesnės dalys:
Serijos pavadinimas: –
Patartinas amžius: +14
Žanras: jaunimo literatūra, Realistinė literatūra, romantika, mirtis
Puslapių skaičius: 368
Pasakotojas: pirmasis asmuo (mergina)
Autoriaus puslapis: http://avadellaira.com/contact


autorėAva Dellaira baigusi Čikagos universitetą svajojo tapti scenariste, jai netgi nusišypsojo netikėta laimė gauti darbą pas Atskalūno laiškų (The Perks of Being a Wallflower) autorių Stephen Chbosky. Tačiau, kai jis perskaitė Avos kūrinių, pasiūlė parašyti ne scenarijų, o knygą. Tokia mintis šiai merginai niekada nebuvo šovusi, bet dar tą patį vakarą jai grįžtant namo ir stovint prie raudono šviesoforo, netikėtai iš niekur materializavosi būsimos knygos pavadinimas – Meilės laiškai mirusiesiems. Tą pačią naktį užgimė ir pirmoji Avos knyga jaunimui, kurioje galima rasti ir jos pačios vaikystės patyrimų – seseriškos meilės ir fėjų burtų.

Ši knyga ilgai stovėjo mano lentynoje – kone mėnesį – bet kažkodėl aš vis jos baidžiausi. O veltui. Pradėjusi skaityti nežinojau ką galvoti: patinka man ši knyga ar ne. Bet užvertusi ją sakau – man ji labai patiko.

Pirmiausia galiu pasakyti, kad knygos aprašymas visiškai atskleidžia knygos turinį. Tai tarsi rėmai, į kuriuos paskui tartum po plytą iš smulkmenų susidėlioja visas pasakojimas. Ir tai labai stebina, nes tų smulkmenų tokia galybė, tačiau tie kasdienybės mozaikos gabaliukai pabaigoje sukimba į tobulą dėlionę.

Norėčiau, kad galėtum pasakyti, kur dabar esi. Žinau, kad tu mirusi, bet, man atrodo, žmogus visgi turi dalelę, kuri neišnyksta. Lauke tamsu. Tu esi ten. Ten kažkur. Mielai įsileisčiau tave vidun.

Visa knyga yra laiškai mirusiems, sudėti į vientisą dienoraštį. Nuo dienoraščio jis skiriasi tuo, kad Lorelė kaskart vis kreipiasi į kitą mirusį asmenį, dažniausiai tai yra perdozavusios, jaunystėje mirusios įžymybės arba seniai mirusios nusipelniusios asmenybės, žinomos kiekvienam Amerikos vaikui. Kiekvienas laiškas pirmiausia skiriamas tai asmenybei, kreipiniu į ją, pasakojimu apie jos gyvenimą ar mirtį. Šios vietos tikriausiai labiausiai prailgadvo, kadangi vis dėlto įdomiausia mums ne tai, kaip žuvo Ameliai Earhart, o ką išgyvena Lorelė. Tačiau sužinosite (jei dar nežinote) tikrai nemažai apie muzikos atlikėjus, praėjusio šimtmečio autorius ir nacionalinius didvyrius. Ties kreipimaisi ir klausimai tarsi užuomina į tai, kaip jaučiai pati laiškų autorė. Iš pradžių neatkreipiau dėmesio į tą dalį, tačiau kuo toliau, tuo jie darėsi asmeniškesni, tad jų egzistavimas knygoje įgavo prasmę. Laiško vidurys dažniausiai skiriamas akimirkoms iš merginos praeities, o pabaiga jos dabarčiai. Nežinau, kodėl šiuos laiškus autorė priskyrė meilės laiškams, nes jų visoje knygoje radau viso labo vieną vienintelį, kuris tikrai atitinka pavadinimą.

Tai istorija apie merginą, kuri prarado labai artima jai buvusią seserį ir buvo palikta gedėti viena. Ir jaustis kalta dėl jos mirties. Iš pradžių Lorelė man nelabai patiko – tokia keistuolė, norinti žūtbūt pritapti, žūtbūt susidraugauti. Tam ji išsižada savęs pačios ir stengiasi tapti tokia, kokia mergina įsivaizdavo savo mirusią seserį Mėją. Ją ji  mato tik kaip tobulą asmenybę, kuri rišo tobulą mylinčią šeimą, kol ji subyrėjo – mama nusprendė skirtis su tėčiu – ir tada subyrėjo ne tik tai. Bet po truputį atsiskleidžia ir pati pagrindinė veikėja, ji pagaliau priversta išvysti realybę ir priimtą ją tokią, kokia ji yra.

Mano viduje riogsojo krūva šukių, ir Skajus ją pamatė. Niekas negalėjo jų suklijuoti. Aš stengiausi narsa prilygti Mėjai, tapti ryški, nesuvaržyta, plysktelėti it žvaigždė, bet man nepavyko.

Didžiausia šio kūrinio paslaptis žinoma yra Mėjos mirtis ir su ja susijusios aplinkybės; mums trupinamos mažutės užuominos – ne tik iš kreipimosi į laiškų adresatus, bet ir praeities epizodų, tačiau išduosiu tik tiek, kad tiesa bus sudėtingesnė, nei galima įsivaizduoti.

Tačiau ši knyga yra ne tik apie Lorelės gedėjimą ir bandymą iš naujo lipdyti gyvenimą, kuris jai atrodė toks saugus, kol iš jo dingo Mėja. Džiaugiuosi, kad netgi šalutiniai veikėjai ir jų istorijos yra nenuobodūs, įdomūs, netikėti. Naujos draugės, vaikinas, netgi teta turi savo problemas, tad rašytoja tikrai nesusitelkė vien į pagrindinę veikėją, bet suteikė įsimintinus veidus ir kitiems.

Tai yra nepaprastai emocionali knyga, autorė sugeba neįtikėtinai perteikti įvairias emocijas, kaip neviltis, kaltė, baimė, liūdesys, pyktis… Knygos kulminacija man buvo labai netikėta; šiaip aš nemėgstu Beveik suaugusių tipo istorijų, tačiau tai, kad knyga sugebėjo perteikti šitiek jausmų, ir padaryti tai nebanaliai ,uždėjo didžiulį pliusą, netgi užsimaniau turėti šią knygą savo nuosavą. goodreads puslapyje apie šią knygą galima rasti labai dvejopų atsiliepimų – arba labai teigiamų, arba labai neigiamų, tad turėkite omeny, kad ir jums ji gali arba patikti, ar labai nepatikti, nelygu ko ieškote istorijoje. Jei patinka Beveik suaugusių serijos knygos, liūdesio, pykčio, meilės ir mirties tema, jei labai mylite savo seserį/brolį – ši knyga skirta jums. Tai tikrai nėra graži istorija su happy end’u, tačiau ji privers susimastyti apie tai, ką perskaitėte, kokia stipri gali būti meilė, ir ką dėl jos galime ištverti/įveikti/paaukoti.


penki

egliosha logo

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s