Nežinau, kaip čia patekau – autorių mėgstamas elementas


 Kai skaitai daugybę knygų, sunku nepastebėti, kad yra tam tikri elementai kurie yra vieną ar kitą akimirką pakerėję rašytojus taip, kad aplink juos jie sukuria visą romaną. Šį kartą labai populiaru kurti paslaptis nuo pat pirmų skyrių. O kaip jie jas kuria? Ogi rašytojai pagrobia savo veikėjus ir liepia jiems surasti atsakymą į labai svarbius klausimu:

-Kodėl aš čia ir kaip patekau aš čia?

Gerai, tai iš tikrųjų du klausimai, tačiau jie visados yra naudojami kartu, kad net sunku suprasti, kad jie yra du atskiri klausimai. Taigi, suklysti ganėtinai lengva.

Knygos, kuriose veikėjai ieško atsakymų į šiuos klausimus, visados prasideda ganėtinai vienodai tam, kad skaitytojas būtų pagautas ir įtrauktas į istoriją. Pirmi knygos skyriai visados yra ganėtinai paslaptingi, kadangi veikėjas atsibunda, jis dairosi aplinkui ir mėgina suvokti, kaip čia jis atsirado. Neretai skaitytojai yra supažindinami su paskutiniais veikėjo prisiminimais tam, kad būtų galima daugiau suprasti, koks tai veikėjas. Taip, taip yra vystomas veikėjas ir skaitytojai supranta, kokie gi žmogeliukai gyvena jų rankų laikomoje knygoje.

Iš tikrųjų nuspėti tokių knygų siužetus yra nėra labai sudėtingas darbas. Juk veikėjai patys supažindina skaitytojus su faktu, kad jie nori sužinoti, kur jie atsidūrė ir kodėl būtent jie buvo pagrobti. Taigi, mes mėginsime sužinoti, kodėl veikėjai yra šioje vietoje. Paieškos ir stulbinantys atradimai.

Dėl šios priežasties rašytojai, kurie nusprendžia dažniausiai pagrobti veikėjus ir patupdyti juos į kokią nors vietą, ne tik kad turi, tačiau ir privalo turėtų sukūrę stiprią bei stulbinančią problemą/ dilemą/ priežastį kodėl tie veikėjai yra pagrobiami ir, žinoma, pridėti daugybę tvistų į istoriją. Todėl nenuostabu, kad šis elementas (t.y. pagrobimai su atminties praradimu) daugiau sutinkamas fantastinėse, paranormaliose ir kitose žanruose, kur galima leisti fantazijai pasimankštinti.

Pagrobimas yra ganėtinai efektyvus dalykas, su kuriuo lengva susidoroti. Kodėl taip sakau? Kadangi autoriui nereikia konstruoti dviejų asmenybių (prieš atsiminimų netekimą ir po). Pakanka vienos atkaklios sielos, kuri mėgina susidoroti su faktu, kad ji yra kažkur atsidūrusi prieš savo pačios valią. Autoriui nereikia taip pat veikėjui suteikti papildomos užduoties: sužinoti, kas jis toks. Ypatingai naujokams rašytojams šio tikslo iškėlimas veikėjui gali būti sudėtina užduotis, kuri sukurs tokią situaciją, kurios rašytojas gali neįstengi suvaldyti ir visa istorija gali nugarmėti į bedugnę.

Taigi, pirma būtų pasiūlymas pagrobti veikėjus, įmesti juos kur nors ir taip pasipraktikuoti su paprastu klausimu: “kaip ir kodėl esu čia?“ Po to, kai įveiksite šitą dalyką, atimkite veikėjams atmintį 🙂

Kaip pavyzdys, kur veikėjai yra pagrobiami, tačiau jų atmintis nėra atimta, būtų knyga The Cage. Čia veikėjai atsibunda keistame pasaulyje, kur čia pat yra vandenynas, dykuma, džiunglės, miestas… Netrukus jie sužino, kad tai yra žmonių zoologijos sodas. Šioje knygoje gausu įvairių paslapčių ir įdomių dalykų tam, kad būtų kuriama tam tikra įtampa bei atmosfera, tačiau viskas prasidėjo nuo to, kad veikėjai yra pagrobiami ir turi išsiaiškinti, kaip čia pateko. Reikia akcentuoti, kad atsiminimai iš jų nėra atimti.

Kadras iš Dark matter

O pavyzdys, kur veikėjui yra atimta atmintis ir jis yra kažkur numetamas, būtų knyga “Bėgantis labirintu“. Čia visi alei vieno prisiminimo yra atimami, o veikėjai atsiranda keistoje vietoje apsupti labirinto. Jiems reikia ne tik sužinoti, kur jie yra, kas juos čia patupdė, tačiau ir sužinoti, kas jie yra tokie. Šioje knygoje prisiminimai yra atimti.

Taip pat ir seriale Dark matter yra atimami prisiminimai ir veikėjai yra kažkur patupdomi. Tačiau, kaip galite pamatyti serialo anonse, jų sugebėjimai niekur nedingsta. Tokiu būdu yra sukuriamas papildomas paslapties ir įtampos elementas. Kūrėjai paverčia siužetą mažiau nuspėjamu, kadangi nežinia, kas ką moką ir ką gali padaryti.

Taip pat labai įdomus dalykas tokio tipo istorijose yra tai, kad vienas iš veikėjų, jeigu yra atimama visa atmintis, yra labai išskirtinis.  Kuo išskirtinis? Ogi tuo, kad iš jo nėra galutinai atimti visi prisiminimai. Jie gali būti palikti specialiai arba paprasčiausiai asmens smegenys yra išskirtinės ir tie, kurie trynė atsiminimus, susimovė.

Kitas labai pastebimas dalykas šiose istorijose yra tas, kad visi pagrindiniai knygų veikėjai yra stiprūs ir veiklūs. Jie kovoja, priešinasi ir niekados nenuleidžia rankų, nors visi kiti jau yra susitaikę su savo likimais. Tačiau nereikia sekti visų šių autorių pavyzdžių ir nepadaryti pagrindinio veikėjo silpnesniu, lengviau pažeidžiamu ir t.t.

Realistinėse istorijose siužetas dar paprastesnis ir daugiau nuspėjamas. Kol fantastinėse istorijose galima žaisti su smegenimis, realistinėse mes naudojame vaistus (narkotikus), duodame juos veikėjams, jie apsvaigsta ir juos pagrobiame. Ką galime su jais daryti ne fantastinėje terpėje?  Dažniausiai kankinti. Paversi juos eksperimentais. Norint tikrai ką nors sugalvoti šioje terpėje, jums reikės tikrai pasukti smegenis, nes negali į pagalbą pasitelkti fantastinių įrankių, kurie valdytų skaitytojui galimybę nuspėti knygos veiksmą ir galimą jos pabaigą.

Taigi, mano nuomone rašyti apie veikėjo atsidūrimą nežinomoje vietoje realistinėje terpėje būtų pats sudėtingiausias dalykas, kokį tik galite sugalvoti. Tačiau nepradėkite verkšlenti. Kelios išeitys yra, tačiau ją pagriebti tikrai nuspręs ne kiekvienas, nes viena vis tiek reikalauja fantastikos, o kita tam tikrų žinių su žmogaus psichologija.

Pirmoji išeitis būtų žaidimas su sapnais. Tikriausiai daugiau nereikia nieko sakyti. Antroji – išprotėjimas, haliucinacijos. Tokiu būdu sėsite abejones skaitytojų galvoje, nes jie nežinos, kas tikra, o kas ne. O jeigu ypatingai nuslėpsite veikėjų pamišimą iki pat pabaigos, kulminacija gali būti branduolinė bomba. Žinoma, visa tai pareikalaus iš jūsų tikro meistriškumo, netradicinio istorijos pateikimo. Ką jau ką, tikrai nesiūlau jos rašyti trečiu asmeniu. Geriausia, manyčiau, būtų pirmasis asmuo su galimybę skaitytojui viską matyti veikėjo akimis.

O kalbant apie pabaigą, tai visados joje mes viską sužinome ir veikėjai dažniausiai pabėga, grįžta namo. Bet jeigu tai knyga, kuri priklauso serijai, tai nebūtinai veikėjai sugrįžta atgal į savo namus, tačiau jie pabėga ar yra nugabenami į saugesnę vietą.

Ar jums patinka tokio siužeto istorijos? Kuo patinka/nepatinka? O gal patys mėginote sukurti tokią istoriją? Kaip sekėsi? Laukiu komentarų 🙂

kitty

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s