Niujorko respublika – Akvilina Cicėnaitė (knyga)


Tais metais visi tik ir kalba apie permainas. Net geriausia Beatričės draugė Margarita grįžta iš Amerikos neįtikėtinai pasikeitusi. Tik Beatričės gyvenime nenusimato nieko įdomaus. Tėvai be perstojo riejasi, močiutė su kaimyne ginčijasi, kuri mirs pirma, o mažesnioji sesutė nė per žingsnį neatstodama sekioja iš paskos. Bet juk kas nors vis tiek turi įvykti! Ir vieną dieną klasėje pasirodo naujokas Oskaras…

Tai pasakojimas apie dvi seseris, du brolius, jų draugus ir skirtingus jų likimus. Apie Vilnių, paukščius, pirmąją meilę ir pirmuosius nepriklausomybės metus. Apie dideles permainas. Ir Niujorko respubliką, apie kurią žino tik Beatričė su Oskaru.


Pagrindinė informacija cdb_Niujorko-respublika_z1

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015
Originalus pavadinimas:
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: +11
Žanras: realistinė literatūra, jaunimo literatūra, drama, istorinė
Puslapių skaičius: 224
Pasakotojas: merginos
Autoriaus puslapis: http://akvilinac.com/


© D. Rubiano nuotr.

Balandis ir kaštono lapas pasitinka jus, kai paimate į savo rankas knygą, ganėtinai keistu pavadinimu, kai žinai, kad veiksmas vyksta Lietuvoje – Niujorko Respublika. Sakykite ką norite, bet pavadinimas tikrai priverčia kelioms akimirkoms pavirsti smalsiu, pulti skaityti anotaciją ir praversti knygą tam, kad išaiškėtų pavadinimo paslaptis.

Ypatingai įdomu, kodėl ant viršelio pavaizduotas paukštis?

Paukščiai juk gieda ne dėl to, kad mėgtų, o dėl to, kad turi giesmę.

„Niujorko respublika“ yra penktoji autorės knyga.  Taigi, ji nėra naujokė rašydama jaunimui. Alma Littera leidykla yra išleidusi visas keturias prieš tai parašytas jos knygas: „Viskas apie mano šeimą“, „Mano tėtis ir kiti nesusipratimai“, „Kengūrų slėnio paslaptis“ ir „Raudonosios uolos prakeikimas“.  Autorė gimė ir užaugo Vilniuje, yra įgijusi lietuvių filologijos bakalaurą ir baigė literatūros teorijos magistro studijas. Šiuo metu ji gyvena toli toli… Sidnėjuje.

Savo interviu „Literatūra ir menas“ puslapiui/ žurnalui autorė atskleidžia, kad ji ilgai redaguoja ir netgi perrašinėja savo tekstus.

Pirmasis teksto eskizas yra tarsi atskaitos taškas, nuo kurio reikia atsispirti. Pirmą eskizą beveik visiškai perrašau. Kartais atrodo, kad ir paskutinysis teksto variantas, tas, kuris keliauja į leidyklą, yra tik dar vienas eskizas. Man patinka pabaigos, kuriose nėra pabaigos. Herojai ir toliau gyvena, tik gal jau kitose, kitų parašytose knygose. (Literatūra ir menas)

Anksčiau nei vieno šios autorės parašyto kūrinio nesu skaičiusi. Taigi, mano pažintis su Akvilinos Cicėnaitės vaizduote buvo pirmas ir tikrai nenuviliantis.

Knygos veiksmas vyksta seniai seniai, jeigu atsižvelgsime į tai, kad tikriausiai dauguma jaunimo tuomet net nebuvo gimę  😀 Tačiau nėra taip seniai, kad tektų prisiminti dinozaurus ir gražųjį, tačiau mirtiną T-Rex. Jeigu konkrečiau, skaitytojams reikėtų nusikelti į devinto dešimtmečio pradžią, į tuos laikus, kurie tikrai turi savo puslapių istorijos vadovėlyje. Tačiau nesitikėkite eiti ginti Televizijos bokšto ar kitaip priešintis valdžiai. To ieškantys skaitytojai deja nusivils. Bent aš būtent ir tikėjausi, kad viskas ne tik vyks to laiko neramumų metu, tačiau aplink tai daugiau ar mažiau vyks veiksmas, kad veikėjai bus kaip nors į visa tai įsitraukę.

Bet veiksmo nebuvimas buvo kompensuotas kitais dalykais, kurie tikrai buvo įdomūs. Nežinau, kiek autorė pati domėjosi tuo laiku (ar prisimena), tačiau matosi, kad buvo dėtos nemenkos pastangos skaitytoją supažindinti su to meto gyvenimo ypatumais, nuotaikomis, Vilniumi ir kita. Žinoma, iš tikrųjų manyčiau, kad viskuo aklai nereikėtų tikėti, nes vis dėl to, tai juk grožinė literatūra. Jeigu reikia, dėl istorijos vientisumo autorius gali vieną ar kitą pastatą sukeisti vietomis ir t.t. Tačiau neturėjau po ranka jokio istorijos vadovėlio, todėl leidau autorei mane vesti už rankutės per savo sukurtą to laikmečio sapną/ košmarą.

Visą istoriją mums pasakoja dvi sesutės, į kurių gyvenimą ateina du broliukai. Seserų vardai: Beatričė ir Kamilė. Berniukų: Oskaras ir Emilis. Vaikų šeimos ir bėdos skiriasi, kaip ir gyvensena. Kai Beatričės ir Kamilės šeima yra ganėtinai komplikuota, berniukų šeimą persekioja ligos šešėlis. Be jo šeima yra nupasakota kaip ganėtinai tobula. Taigi, visai nenuostabu, kad Kamilės ir Beatričės šeima yra dėmesio centre.

Buvo įdomu skaityti apie merginų šeimos gyvenimą. Juk vis dėlto, tos pačios bėdos (kai kurios), kurios karaliavo tais laikais, vyrauja ir šiais. Vienas iš jų būtų velnio lašai.

Oskaras, keistas paukštis. Oscarus domesticus, neužrašytas jokiame pasaulio paukščių žinyne. Įrašytas į jos Raudonąją knygą.

Kadras iš “Balkonas”

Bet be apsilankymo kitoje šeimoje, jūs taip pat nutipensite ir į mokyklą, kurioje teks mokytis ir išgyventi mokyklinius siaubus, kaip pavyzdžiui, pavyduolės antpuolius. Nors šiuo aspektu istorija ne tik galėtų, tačiau ir primena daugybę kitų istorijų, kurios nukelia mus į mokyklos suolą, vis dėlto akių nebadė už tuos jau žinomus mokyklos mokinių vaidmenis klasėje. Tačiau negaliu sakyti, kad truputį nenuliūdau juos aptikusi, nes tas įvaizdis, kad visados turi būti paviduolė kerštingoji mergina… negi negalima mokyklos erdvėje surasti kito piktadario? Juk tikrai ne visose klasėse tokių yra. Taigi, šis autorės žingsnis įmesti į mokyklos gyvenimo sudėtį jau kone (o gal jau ir tikrai) viena iš mokyklos turimų klišių, nenuteikė linksmai.

Niekas neturėjo mirti, galvojo Beatričė, tai tiesiog nesąžininga. Taip neturėjo būti, kartojo ji. Mirtis nebūna lengva, ji yra sunkiausias dalykas pasaulyje. Ir laisvė nebūna lengva. Laisvė, galvojo ji, gali būti toks siaubingas dalykas.

Nors nesu didžioji paukščių gerbėja, tačiau buvo įdomu paskaityti jų tiek lietuviškus, tiek lotyniškus pavadinimus. Kadangi Beatričė jų ekspertė, tikrai buvo galima ne kartą pasimokyti paukščių vardus, tačiau būtent dėl to, kad ji buvo pristatyta kaip jų žinovė, vietomis norėjosi, kad ji tas žinias pademonstruotų daugiau, mėgintų pokalbiuose pasakytas detales ar pačius įvykius kaip nors daugiau susieti su plunksnuotuojų pasauliu.

Taip pat be paukščių pavadinimų, man patiko ir Oskaro mėtomos lotyniškos frazės. Žaviuosi lotynų kalba, todėl šios kalbos panaudojimas kūrinyje man patiko.

Beatričė žinojo visų iki vieno pasaulio paukščių vardus ir netgi jų lotyniškus pavadinimus.

Šioje knygoje mane trikdė vaikų amžius ir dėl to jų meilės istorija… na… vertė mintyse priversti save juos pasendinti, nes tiesiog jie man buvo per jaunučiai domėtis meilės reikalais, trokšti dėmesio ir bučinių. Būtent tai buvo vienas iš aspektų, kuris privertė pavartyti akis ir atsidūsėti.

Knygos reziumė būtų ganėtinai paprasta. Niujorko Respublikai – tai knyga nukelianti į praeitį ir leidžianti kurį laiką gražiai pagyventi praeityje ir patirti pirmąją meilę, sužinoti truputį daugiau apie neramiuosius mūsų valstybės laikus. Ši istorija patiks tiems, kuriems reikia ganėtinai ramios istorijos neramiais laikais.

kitty

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s