Baltoji pirštinė – Thomas Mayne Reid (knyga)


Romanas „Baltoji pirštinė“ – romantiška istorija, nukelianti į XIX a. Angliją ir pasakojanti apie gražuolės Merijenos ir Holtspero, dėl pomėgio dėvėti tamsius drabužius ir jodinėti juodu kaip derva žirgu vadinamo Juoduoju Raiteliu, meilę. Tačiau Holtsperas nėra vienintelis Merijenos gerbėjas…
Varžytuvės, kam atiteks Merijenos ranka bei turtai, riterių kovos, špagų skambesys – visa tai žavi ir intriguoja. O kur dar baltoji pirštinė, kuri kaip meilės įrodymas puošia ne vienintelio Juodojo Raitelio skrybėlę…

Pagrindinė informacijabaltoji pirštinė

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2007 ( penktas leidimas)
Originalus pavadinimas:The White Gauntlet/ Белая перчатка 
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: +14
Žanras: istorinė, klasika, realistinė literatūra
Puslapių skaičius: 400
Pasakotojas: trečias asmuo
Autoriaus puslapis:


 

Ar mėgstate skaityti tokių autorių knygas, kurios jau vienaip ar kitaip įėjo į literatūros istoriją? Atvirai, pati nesu gerbėja tų autorių, kurie rašė prieš vieną, du ar netgi daugiau šimtus metų. Man jų knygos nėra nei patrauklios ar įdomios. Tikriausiai toks nusistatymas atėjo iš mokyklos laikų. Juk tikrai, kai kurios knygos, kurias bruka mums mokytojai, nėra tokios, kurios mus įtrauktų į savo pasaulius. Greičiau jau sulaužytų mums žandikaulius nuo per dažno žiovulio.

Tačiau stengiuosi kartas nuo karto sau įrodyti, kad seniai seniai sukurtos knygos nėra jau tokios prastos ir nuobodžios, kad vis dėlto jų būry galima atrasti kažką tikrai įdomaus, o šias paieškas aš vykdau atsižvelgdama į garsius kūrinius, kurie ne kartą ir ne du buvo paversti filmais ar pjesėmis. Iš pradžių panorau susirasti „Raitelis be galvos“ knygą, tačiau pasirodo, kad nėra jau taip lengva, kaip gal atrodytų iš pradžių. Kodėl? Kadangi šį veikėją turi pasiskolinę bent kelios istorijos, o jų autoriai rašo slapyvardžiais. Net maloniai nustebau sužinojusi, kad vienas autorius kone kiekvieną savo knygą parašė vis skirtingu vardu. Būtent per šias naujas žinias susiradau knygą „Baltoji pirštinė“. Perskaičiau anotaciją ir ji mane įkalino troškime pagriebti ir jį perskaityti šį kūrinį.

Tačiau pirma truputis informacijos apie patį autorių, kuris gyveno daugiau nei prieš šimtą metų!

Pats autorius gyveno 19 amžiuje ir žavėjosi Lord Byron. Neretai galite rasti, kad autorius yra pateikiamas ne savo vardu, o greičiau pravarde – “Captain“ Reid (liet. Kapitonas Reid), kadangi jo kūriniuose yra daugybė nuotykių ir veiksmo to meto laukinėse erdvėse:  Amerikos vakarai, Meksika, Pietų Afrika, Himalajai ir Jamaika. Jis yra parašęs apie 75 įvairaus tipo ir apimties kūrinių. Tikrai nemažai. Bet tikriausiai nereikia stebėtis.  Alexandre Dumas (tėvas) parašė virš 200 knygų! To laiko rašytojai tikrai buvo produktyvūs.

“Bet kaip aš tam ryšiuos? Ir ką pasakytų mano didžiuklis tėvas, jeigu sužinotų? Net mieloji pusseserė Lora 0 ir toji sugėdytų mane. Visiškai nepažįstamas žmogus, juk aš žinau tiktai jo vardą, ir viskas. Gal jis net ne džentelmenas? O ne, ne, ne! To negali būti! Jeigu jis neturi dvarų, vis tiek jis vargšės mano širdies šeimininkas! Aš negaliu nesikreipti į jį, net jei paskui sudegčiau iš gėdos ir graužaties. Aš tai padarysiu, padarysiu!“

Pasiėmiau knygą iš bibliotekos. Jutau baimę, kad galiu jos neįveikti. Juk vis dėlto už viršelio kartu su faktu, kad tai senai parašyta istorija, slypėjo keturi šimtai puslapių. Tačiau šioji knyga parašyta labai panašiu stiliumi kaip ir Diumas knyga (skaičiau šiuo metu tik Grafą Montekristą), todėl puslapiai tiesiog vienas po kito tirpo, ir žiūrėk – jau pusė knygos yra įveikta. Tikras atradimas.

O ką turiu omenyje sakydama kaip Diumas stilius? Istorija yra pristatoma gal netgi ir įdomiau nei Diumas kūriniai. Skaitant “Baltoji pirštinė“ aš jaučiausi taip, tarsi žiūrėčiau kokią pramoginę laidą, kurios komentatorius guviai pristato įvykius, leidžia skaitytojui žinoti, ką veikėjas galvoja, užsimena apie būsimas problemas ir t.t. Tiesiog skaitai ir net minties nėra, kad tuoj imsi ir užmigsi. Stilius, kuris yra naudojamas papasakoti gražią meilės istoriją, yra žvalus ir energingas, kupinas gražių frazių, kurios privers tik pavydėti, kad šiais laikais vaikinai taip nekalba pripažindami savo jausmus 😀

– Paskutinė meilė mano gyvenime! – sušnibždėjo jis, šokdamas į balną, beveik nepalietęs kilpos.

Kiekvienas veikėjas knygoje yra varomos kokios nors stiprios emocijos ar tikslo. Dėl to iš tikrųjų nėra sunku juos perprasti ir galima netgi uždėti etiketes, bet būtent tai, kad puikiai yra žinoma, kas ko nori ir kokias pareigas užima, sukuria istorijoje konfliktą ir kliūtis dviem įsimylėjėliams būti kartu.

Būtent šis paprastumas mane papirko kartu su ta kalba, kurią knygos vertėja perteikė taip, kad tikrai galėjai įsivaizduoti, kad skaitydamas knygą persikėlei į praeitį.

“Jis neateina, nenori ateiti! Vadinasi, tuos žvilgsnius, kuriuos sugavau tiek kartų, supratau klaidingai. Ne, aš tiesiog pamišau! Kaip galėjau taip pasielgti? Ką jis dabar manys apie mane? Ne, iš tiesų, ką jis gali pamanyti. Jis pakėlė mano pirštinę. <…>“

Taip pat patiko knygoje vyrų pomėgis nešioti savo damos dovanotą daiktą, šiuo atveju pirštinę, ant savo skrybėlės ar šalmo. Šis istorinis dalykas man nebuvo anksčiau girdėtas ir labai sudomino. Juk galima būtų neblogai jį pritaikyti rašant savo kūrinius ir taip padaryti juos įdomesniais ir unikalesniais. Pritariate?

Pati kūrinio kalba yra paprasta ir nerasite daug žodžių, kurie būtų jums nežinomi dėl paprasčiausio jų nenaudojimo šių dienų pasaulyje. O ir pats stilius kūrinyje yra toks, kad neįmanoma ilgai skaityti to paties puslapio ir savęs paklausti: “Na, kada perskaitysiu šį puslapį?“ Taigi, tie kurie bijo senų istorijų dėl to, kad juos skaitysite visą amžinybę,  galite atsipalaiduoti ir lengviau iškvėpti, nes “Baltoji pirštinė“ tokiais dalykais negrasina.

Tačiau vis dėlto būkite pasiruošę tam, kad knygoje visas veiksmas nebus nukreiptas ties dviem pagrindiniams šios istorijos veikėjams. Daugumoje anksčiau parašytų istorijų autoriai susitelkia į visus veikėjus, kurie gali pakreipti knygoje pasakojamus įvykius. Kitaip tariant, šioje istorijoje yra lendama į daugybės veikėjų galvas, kad sužinotumėme, kas ką daro, kaip tai daro ir kokios gi kliūtis ir problemos mūsų laukia skaitant knygą. Taip pat tokiu būdu mums yra pristatomi veikėjų norai ir siekiai, kad skaitytojas puikiai žinotų, koks gi vaidmuo yra skirtas vienam ar kitam veikėjui.

Taip pat truputį gali suerzinti ir tai, kad autorius yra linkęs kiekvieno naujo skyriaus pradžioje pristatyti orą arba veikėjo emocijas, kurios sukuria deja vu įspūdį. Laimei, visa tai yra daroma tik pateikiant skaitytojui kelias pastraipas, o tos pastraipos yra… vaizdingos ir gražiai pateiktos. Kelis kartus galima tai perskaityti su susižavėjimu ir susidomėjimu, tačiau vėliau gali erzinti, nes norisi griebti jautį už ragų ir sužinoti, kas vyksta istorijoje, o ne kiek gi debesų plaukioja šiandien danguje.

Taigi, koks būtų verdiktas? O jis nepaprastai geras 🙂 Tiems, kuriems nepatinka klasika, tačiau patinka romantika ir vis dėlto vienaip ar kitaip nori į savo knygų repertuarą įtraukti ir jau laiko patikrintas knygas, tikrai patariu pagriebti ir pamėginti įveikti šią knygą, kuri mane sužavėjo ir paliko didelį įspūdį.  Atvirai sakau, tikrai nemaniau, kad su tokiu pasimėgavimu suėsiu tokia senieną kaip “Baltoji pirštinė“.   Man tiesiog prireikė kelių prisėdimų ir knyga… baigėsi. Taigi, visai nenuostabu, kad Kapitono Reid knygos dar tikrai pateks į mano rankas. Dabar tik reikia nuspręsti, kurią gi pagriebti.

keturikitty

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s