Apie knygą, apie literatūrą ir apie rašymą su… Justinu Žilinsku


563380_10150984022189666_949912349_n
Nuotraukos aut. Jonas Udris

George R.R. Martin yra pasakęs: „Aš manau, kad yra du rašytojų tipai: architektai ir sodininkai. Architektai viską suplanuoja iš anksto, kaip ir architektas statantis namą. Jie žino, kiek name bus kambarių, kokį stogą jie turės, kur bus išvedžioti laidai, kokie bus vamzdžiai. Jie viską yra suplanavę ir nubraižę prieš jiems įkalant pirmą vinį. Sodininkai iškasa duobę, įmeta sėklą ir ją palaisto. Jie žino, ar pasėjo fantastinę sėklą, ar paslapties sėklą ir t.t. Tačiau, kai augalas pradyksta ir jie jį lieja, jie nežino, kiek šis turės šakų, jie tai sužino jam augant.“. Kuriam iš šių dviejų tipų Jūs priklausote? Ar jums patinka  taip kurti savo istorijas?

Sodininkas, ir dar beviltiškas sodininkas, nors „Mano Vilnius mano“ negalėjo išvengti architektūros, t.y. – nuolatinio genėjimo ir pažastų skabymo. Labai tiksliai pastebėta dėl augalo šakų – kartais jas suvaldyti būna didžiausias galvos skausmas, o dar kaip skauda, kai ją reikia kirpti – pjauti…

Vieni rašytojai negali rašyti be puodelio kavos ar arbatos, kiti – jeigu jų kambarys yra netvarkingas, tretiems reikia patogiai įsitaisyti kokioje nors kavinėje, ketvirtiems reikia tam tikros muzikos, kad būtų sukurta atitinkama atmosfera. Kokios sąlygos Jums yra reikalingos, kad žodžiai galėtų iš Jūsų liete lietis?

Ramybės. Todėl giliai atsidusdamas prisimenu tuos laikus, kai galėjo rašyti vėlai vakarais, kai visi sumigę. Dabar gi rytinės pareigos to neleidžia.

Dažniausiai visi garsūs pasaulio autoriai pataria, kad kiekvienas, norintis būti tikrai geru autoriumi, turi daug skaityti ir rašyti.  Čia gal jau net ne patarimas, o įstatymas. Ar Jūs pats daug skaitote ir rašote?

Didesnė dalis mano gyvenimo ir yra – skaitymas ir rašymas. Nors, neslėpsiu, kai nejučiomis pagauni save skaitantį kokio didžiausio ar skaitomiausio ar ryškiausio portalo kokią nors bevertę „medžiagą“, pagalvoji, kad skaitymas skaitymui nelygu.

Yra sakoma, kad jeigu jau nusprendei tapti rašytoju, reikia užsiauginti storą odą, nes kritikos bus tiek pat, kiek ir pagyrų. Ar skaitote atsiliepimus apie savo kūrinius? O gal paprasčiausiai Jūs mėginate apsimesti, kad jų nėra, kad negadintų nuotaikos?

– Atsiliepimus skaitau, ir oi, kaip reikia. Žinote, kas pikčiausia? Kad sąmonė veikia taip: ji būtinai atsimins kritiką, bet nesunkiai pamirš tai, kas pasakyta gero, ir vienos piktos recenzijos neatsvers 3 giriančios. Todėl knygai iškeliaujant į spaustuvę jau turi pradėti augintis kailį, kad “bus visko”, kad išvadins grafomanu, kad maišys su žemėmis. Bet su kiekviena knyga tai vis paprasčiau.

Mano Vilnius mano  yra Jūsų ketvirta grožinė knyga bei antra jaunimui. Taigi, jau Jūs esate išmėginęs du frontus ir kuriame buvo smagiau paviešėti? Jums patiko labiau rašyti  jauniems ar vyresniems skaitytojams ir kodėl?

Tiesą sakant, tie frontai ne tokie jau ir skirtingi. Man patinka rašyti nuotykį – o nuotykis ar skaitytojas jaunesnis, ar vyresnis – vis tiek lieka nuotykiu. Kitko gal aš tiesiog ir nesugebu, kaip rašė vienas komentatorius apie „KGB vaikus“: „žinoma, meninės vertės čia jokios“, užtat -„susiskaito smagiai“. Tebūnie.

Kokio žanro knygos karaliauja Jūsų lentynoje ir kuri iš šių knygų yra toji, kurią Jūs esate įveikęs ne vieną kartą? Kodėl  būtent šioji knyga?

Žanrai be galo įvairūs – grožinė, publicistika, mokslinė, nėra galbūt tik kaip parduoti zaporožiečius ir tapti laimingu, bei sportininkų biografijų. Tas „ne vieną kartą“ labai dviprasmiškas: pvz., kaime, kur buvo labai ribotas knygų pasirinkimas, kiekvieną vasarą perskaitydavau A. Vienuolio „Kryžkeles“, kelis kartus tikrai esu skaitęs F. Carsaco „Eldorado liūtus“, J. Wyndhamo „Trifidų dienas“. Dabartiniais laikais naujų knygų tiek daug, kad ypatingai retai grįžti prie senų. Išimtys nebent tada, kai knygą nori perskaityti originalo kalba (pvz., dabar ja skaitau J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovą“). Tad paskutinis toks „įveikimas po pertraukos“ buvo A. Sapkowskio „Raganiaus“ ciklas. Na, ir kelis kartus skaityta T. Venclovos „Vilnius. Asmeninė istorija“ – bet čia ir dėl to, kad ji buvo viena iš „parankinių“ knygų rašant.

mano vilnius mano nuotrauka 1
Birutės Zokaitytės iliustracijos, 2015.

Ar Jūs turite mėgstamiausią autorių, kuris būtų Jūsų idealas ir kurio knygas būtumėte ne kartą perskaitęs?

Taip, būna, kad pagalvoju „norėčiau rašyti kaip jis“, ir tai vieną dieną gali būti M. Kundera, kitą – R. Gary, trečią – A. Sapkowskis, ketvirtą – G. R. R. Martinas, o penktą – T. Pratchettas, o kur dar N. Gaimanas, M. Bulgakovas, ir taip grandinėlė ilgėja ir ilgėja… Apie „ne kartą perskaitęs“ jau sakiau.

Kaip Jūs išsirenkate knygą, kurią skaitysite: rekomendacijos, knygos anotacijos, reklama ar kita?

Paprastai – rekomendacijos.

Jūsų knygos  Mano Vilnius mano gale yra pateiktas šaltinių sąrašas. Ar smagi buvo informacijos medžioklė? Ar Jūs pats daug ką naujo sužinojote apie Vilnių ir Lietuvos istoriją? Taip pat, koks buvo pats įdomiausias dalykas, kurį pavyko Jums atkapstyti renkant informaciją?

Medžioklė – smagi, o va grobio dorojimas – sunkus. Sužinojau labai daug, ir supratau, kiek daug nežinau. Įdomybių buvo labai daug, „pačią pačiausią“ surasti ypatingai sunku – na, nebent tai, kad A. Vivulskio projektuotos Švč. Jėzaus širdies bažnyčios bokštas Naujamiestyje turėjo šauti į šimtokažkelių metrų aukštį… Kažkaip gaila man, kad ji neiškilo.

Kas būtent įkvėpė Jūs  parašyti tokią knygą?  Ar tai buvo konkretus asmuo, įvykis ar koks nors nekaltas žodelis/užrašas?

Tai buvo kaltas žodelis iš leidėjos, „Justinai, yra tokia idėja, ar galėtum mėginti?“.

mano vilnius manoKnygos pavadinimas yra įdomus ir priverčiantis netgi kelis kartus perskaityti. Kaip gimė toks pavadinimas Mano Vilnius mano, kuriame žodelis mano kartojasi netgi du kartus?

– Sugalvoti pavadinimą buvo viena iš sunkiausių užduočių – norėjosi, kad jis nebūtų tradicinis, kad jis būtų jaunatviškas, kad tiktų grafiniam atvaizdavimui. Taip audrinant protą ir nuskambėjo “Mano Vilnius mano”, galiausiai – ir prigijo. O dėti kablelį, ar ne, kaip kirčiuoti – čia jau pasirinkimas skaitytojui, kaip jis nuspręs, toks Vilnius ir bus.

Knygoje yra visokių iliustracijų ir komiksų. Ar jie iškart buvo suplanuoti, ar buvo netyčiukai?

Iliustracijos buvo numatytos, o komiksai atsirado procese, iš pradžių net galvota visą nuotykių dalį daryti komiksinę, o bet dabar išėjo, kad raidžių mėgėjui – tekstas, o piešinukų – komiksai.

Knygos  pradžioje mokytoja liepia mokiniams skaityti daug lietuviškų sakmių. Ar Jūs pats jas skaitėte prieš pradėdamas rašyti knygą?  Ar Jūs turite mėgstamą sakmę?

Sakmės ir mitologija man labai patinka, ir mokytoja ne šiaip liepia skaityti – ji liepia moksleiviams sugalvoti sakmę apie Vilnių, tai yra – mitologinę pasaulėjautą mėgina perkelti į šiuolaikinį pasaulį. Man patinka sakmės jausena, jos kitoniškumas, pavojaus pojūtis joje. Vėlgi, mėgstamos neišskirsiu – bet vien laumės, suverpiančios žarnas, yra toks geras brrrr..

Knygos veikėjai yra du moksleiviai su savo išskirtiniais charakteriais ir talentais. Kaip Jums gimė šie du žmogeliukai?

Pamažu, keliaujant per knygą, paišant istorijas. Aš gi – sodininkas, pasodinau, o jie ėmė augti, kartais – šakotis… Kita vertus, Aistė paskutinius štrichus įgijo tik po to, kai juodraštį paskaitė beta-testuotojai ir pasakė – o kodėl ji tokia blankoka? Veikėjo ugdymas – ilgas procesas, kartais ne visai pavaldus ir autoriui.

Ar Jūs pats norėtumėte atsidurti savo veikėjų vietoje ir pakeliauti po Vilnių?

Laike? Jeigu žinočiau, kad laukia laiminga pabaiga – žinoma. Jeigu ne – manęs čia šeima laukia…

Senojo Vilniaus nuotrauka (istorikas.lt)

Ar  pasakojime galima rasti kokių nors Jūsų asmeninių išgyvenimų ar charakterio savybių suteiktų veikėjams?

Specialiai to tikrai nedariau, kita vertus – kartais tai pavyksta ir nenorom. Bijau, kad daugiausia manęs yra ne Sime ar Aistėje, o Metraštininke…

Ar turite asmenį ar asmenis, kurie yra tie pirmieji nedorieji Jūsų kūrinių vertintojai ir teisėjai?

Be jokios abejonės – turiu draugų, kurių nuomonė man svarbi, o šiuo atveju man buvo svarbi vaikų ir paauglių nuomonė.

Ar ateityje nusimato dar viena jaunimui knyga?

Labai noriu tikėti, kad net ne viena. Bet sode nutinka visko – užskrenda skėriai, ir po sodo…

Advertisements

One thought on “Apie knygą, apie literatūrą ir apie rašymą su… Justinu Žilinsku

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s