Heroinas – Melvin Burgess (knyga)

Melvinas Burgesas – britų rašytojas, dvidešimt trijų knygų autorius.

„Heroinas“ (1996) – atvira dviejų paauglių, Džemos ir Taro, draugystės ir meilės istorija. Jis pabėga iš namų vejamas tėvo smurto, ji – ieškodama nuotykių ir protestuodama prieš tėvų griežtumą.

„Heroinas“ – negailestinga, šokiruojanti knyga ir apie gyvenimo tamsiąsias puses, ir apie viltį. Ši knyga kiekvienam, pirmiausia tėvams, nesuprantantiems savo vaikų, ir vaikams, nesuprantantiems tėvų.

„Heroinas“ šiuolaikiniam jaunimui tapo beveik kultine knyga kaip ankstesnėms kartoms – J. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“.

---

Pagrindinė informacija:

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2015 (perleista)
Originalus pavadinimas:  Junk (dar galima rasti kaip ir Smack)
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: +13/14
Žanras: realistinė, jaunimo literatūra
Puslapių skaičius: 328
Pasakotojas: daugybė veikėjų
Autoriaus(-ės) puslapis: http://melvinburgess.net/news/

---

Heroinas – tai pati populiariausia autoriaus knyga, kuri vien jau Lietuvoje sulaukė ne vieno perleidimo. O kuo čia stebėtis! Knyga įtraukia skaitytoją savo realistiškumu, stipriais ir originaliais veikėjais bei pasakojimu, kuris privers aikčioti, raukytis ir į kai kuriuos dalykus žvelgti naujai. Tai knyga, kuri pristatys tamsesnį pasaulį, kuriame karaliauja priklausomybė tam, kas griauna gyvenimus.

Jūs negalėsite atsitraukti nuo šios knygos, nes… istorija pavirs jūsų heroinu.

1954 į planetą Žemę pasibeldė Melvin Burgess. Savo vaikystę jis pristato taip: jis buvo užkietėjęs svajoklis ir drovus berniukas. Jis mėgdavo mintimis nuklysti į savo fantazijas ir kalbėtis su įsivaizduojamais žmogeliukais. Mokykloje jis nebuvo pirmūnas. Tiesą pasakius, jis teigia, kad buvo labai prastas mokinys. Apie savo kūrinių publikavimą jis pradėjo galvoti tik būdamas 35 metų. Jo pirmasis oficialus vaikelis yra Vilkų šauksmas, kuris autoriui į namus atgabeno Carnegie medalį. Pastarasis yra laikomas vienu iš prestižiškiausių britų literatūrinių apdovanojimų skiriamų autoriams už vaikų literatūrą.

Lietuvoje šio autoriaus knygos yra tikrai mylimos. Nuėję į bibliotekas (ten didesnė tikimybė rasti visas jo knygas), galite ten išvysti: Hitą, Saros veidą, Vilko šauksmą, Liepsnojančią Izą, Heroiną, Eiprilės meilę, Darant tai, Kraujo giesmę, Kraujotvynį, Ledi: kalės gyvenimą, Mėjos angelą, Niką Deiną ir Vaiduoklį už sienos. Tikrai nemažai knygų vien lietuvių kalba! Autoriaus oficialiame puslapyje yra paminėtos 14 knygų. Praktiškos visos yra išverstos.

Iš viso šito sąrašo man teko anksčiau perskaityti tik Mėjos angelą. Tikriausiai nenustebote 😀 Mane patraukė toji knyga savo pavadinimu. Ten juk minimas angelas. Prisimenu, kad knygą perskaičiau per dieną. Ji privertė susimąstyti. Žinau, kad yra ir filmas sukurtas pagal šią istoriją, bet dar neteko jo pasižiūrėti.

Apie Heroiną teko garbė ne kartą ir ne du kartus išgirsti. Kaip ir apie tai, kad pagal jį yra sukurtas serialas. Bent jau mano mokykloje buvo šią knygą patariama skaityti ir įtraukti į savo rašinėlius. Tačiau vis delsdavau paimti ją į rankas, o galiausiai ir visai pradėjau abejoti, ar tai būtų mano stiliaus knyga.

Juk reikia pripažinti, kai kurios tematikos istorijos nėra visiems tinkamos ir priimtinos. Imti ir skaityti kažką apie narkotikus man buvo… na, istorija, kuri klykė, kad gali būti ta, kuri ims ir sudraskys tave iš vidaus. Tokioms knygoms reikia kartais nutaikyti tikrai gerą laiką ir būti emociškai pasiruošusiam.

Ir žinokite, Heroinui tikrai tam tikro pasiruošimo reikia. Ypatingai, kai istorija persirita į antrą pusę, kurioje tikriausiai atsispindėjo pati tamsiausia priklausomybės narkotikams pusė. Bet gal pradėkime nuo pat pradžių.

Aš skraidau, o daugybė žmonių nė nenutuokia, kad yra tapę vaikščiojančiais lavonais. Iš pažiūros tai normalūs žmonės, tačiau užtenka tik jiems prasižioti, ir iškart supranti – gyvenimas juos nužudė.

Knygoje nėra vieno pagrindinio veikėjo, kurio akys būtų naudojamos pasakojant šią nepaprastą istoriją. Autorius suteikė progą daugybei veikėjų pasisakyti, kaip gi klostosi Džemos ir Taro (a.k.a. Deivido) gyvenimai, kai jie nusprendžia pabėgti iš savo namų  būdami keturiolikos metų. Todėl, kad galima buvo stebėti istoriją iš daugybės perspektyvų, buvo galima geriau suvokti šią istoriją ir geriau suprasti, kas gi vyksta, kaip visa tai atrodo tiek iš šalies, tiek pačiame veiksmo sūkuryje. Be to, tas faktas leido geriau pažinti ir kitus veikėjus, įslysti į jų pačių galvas ir suvokti, kodėl jie elgiasi taip, o ne kitaip.
Ypatingai man tai buvo aktualu, kai mėginau suprasti Džemą. Nors tu ką, ji buvo tas žmogeliukas, kurį norėjau paimti ir gerai papurtyti. Dar geriau – trenkti į sieną ir susakyti visą pamokslą. Galima sakyti, kad šioji veikėja įkūnijo daugumą savybių, kurių negaliu pakęsti, ir man ypatingai norėjosi suvokti, kodėl tokių žmonių iš viso yra.

[…] Iš savo varganų trisdešimties svarų per savaitę pirkdavau jai maisto, gėrimų ir rūkalų, o ji visą tą laiką…

-Čia ne vakarėlis, – pasakiau jai. – Ir aš ne tavo motina.

Ji suraukė nosį.

Visa bėda, kad Džemai jos tikrai reikėjo. Motinos.

Knygoje Džema aimanuoja, kad jos tėvai tikri cerberiai, kad ji beveik įkvėpti negali be jų sutikimo. Atrodo, kad mergina daro viską, kas tik įmanoma, kad juos įsiutintų ir kuo giliau įskaudintų. O kur dar tai, kad ji yra savotiška manipuliuotoja ir savanaudė? Mėginau ją suvirškinti, bet sunkiai sekėsi. Jos skyriai visados buvo mano kantrybės testavimas. Ką jau padarysi. Yra veikėjų, kurie tiesiog nėra tavo sielos draugai.

Su Taru buvo visai kitas dalykas. Dievaži, norėčiau, kad jis imtų iš išliptų iš knygos. Įsikabinčiau jam į parankę ir niekados nepaleisčiau 😀 Knygoje juo ir žavėjausi, ir gailėjausi, ir didžiavausi.  Tikrai yra neapsakomai sunku jo nepamėgti ir nenorėti stipriai apglėbti. Ar minėjau, kad jis meniškos sielos?

Taras kas kita. Jis buvo matęs vargo. Su Taru žmonės elgdavosi dvejopai: pajusdavo poreikį motiniškai globoti arba apvynioti jį aplink pirštą, o dažniausiai ir tą, ir tą, panašiai, kaip jo tikroji motina.

Jemima Rooper vaidino Džemą

Jeigu turite senesnę šios knygos versiją, ant viršelio tikriausiai matote į viršų kylančią pienę. Ją galite išvysti ir ant šios knygos kitų šalių viršelių versijų.

Tuomet pastebėjau pienes.

Jos žydėjo žolėje palei kelią. Vientisas geltonio ruožas šviesiai auksinio geltonumo. Stovėjau ir galvojau apie narcizus, kai tiesiog prie kojų žydi pienės – augančios sau, o ne kad aš grožėčiausi. Purvinos gatvės pakraščiai švietė geltonai, tačiau nė vienas praeivis nepastebėjo.

[…]

Suprantu, kad kvailai skamba, bet man atrodė, jog gėlės pražydo Džemai.

Daugiau apie pienes ir jų svarbą istorijai galite rasti knygoje, kurioje teksto kalba tikrai neleis jums pasijusti taip, tarsi skaitytumėte bespalvį vertimą. Andrius Patiomkinas, atrodo, tikrai nesivaržė ir stengėsi perteikti skaitytojams šios knygos magiją. Nuo paties pirmo puslapio jus užpuola gyva kalba, slengas, žodžiai, kurie savyje turi spalvų, energijos ir nuotaikos. Tu skaitai ir jauti, kad taip, iš tikrųjų paaugliai taip kalba ir taip elgiasi. Neretai ir mąsto tokiais išraiškingais pasakymais. O kas keista, kad knyga juk pasirodė kone prieš 20 metų (1997 buvo išleista angliškai)! Keista, ar ne?

Žinoma, be priklausomybės narkotikams vis dėlto galima pamatyti ir kitas problemas, kurias šioji istorija užkabina. Jų galima rasti ne vieną ir ne dvi. Kai kurios iš jų labai pabrėžtos, kitos tik švelniai paglostytos. Be narkotikų galime pastebėti, kad tėvai yra svarbus šios istorijos aspektas. Kai Džemos tėvai buvo pavaizduoti, kaip šaltakraujai kalėjimo prižiūrėtojai, Taro šeima buvo visiškas ydų šulinys.  Tai, kas vyko jo šeimoje, gali vykti bet kurioje kitoje. Kokios būtent problemos buvo Taro šeimoje, teks sužinoti patiems 😉

Knygą tikrai siūlau pamėginti įveikti visiems. Jeigu nepavyks to padaryti šiandien, padėkite į šalį ir pasiimkite ją po kokio mėnesio. Tikrai neimkite ir nenumeskite į tamsią pakampę. Kaip minėjau, kai kurioms knygoms reikia užaugti, pribręsti. Ir, kai šis stebuklingas momentas pagaliau įvyks, perskaitykite šį kūrinį. Ką jau ką, tačiau šią knygą privalu įveikti bent kartą gyvenime.

Reklama