Mokytis ar nesimokyti?


Daugumai rašymas yra tik hobis, laiko praleidimas, kuris niekados neperaugs į ką nors didesnio ir svarbesnio. Bent jau tokios mintys būna pradžioje. Neretai jos gali pasikeisti, augti kaip mielinė tešla ir išaugti į nuostabią svajonę, kurią, deja, labai lengvai galima sunaikinti. Panašiai kaip susprogdinti oro balioną adata.

Kas prasideda kaip nekalta pramoga, gali baigtis labai rimtais dalykais. Net ir tie, kurie dar nėra į savo rankas pasikinkę rašiklio, puoselėja svajonę kada nors parašyti knygą. Nesvarbu, kokia tai būtų: grožinė ar mokslinė literatūra. Savo “vaikelio“ pristatymas pasauliui yra kažkoks nepaprastas įvykis,  kurį tikrai norisi išgyventi. Bet neretai galime šį stebuklą iš savęs atimti.

Interneto džiūnglėse yra įvairaus tipų puslapiai, kur galima publikuoti savo fantazijos vaisius: wattpad.com (kurį vis daugiau lietuvių atranda ir savo istorijas kelia), figment.com, movellas.com ir, žinoma, facebook.com, kur kuriamos istorijų paskyros. Dauguma asmenų yra jauni ir tai labai džiugina. Juk auga jauni rašytojai! Bet kartu su šie šypsena veide pažadinančia tendencija tolumoje galima išvykti lėtai ateinančią audrą.

Kad nebūtų mano pačios nuomonės piršimas, nusprendžiau surinkti truputį informaciją iš skirtingų lyčių, amžiaus ir profesijos žmonių klausdama, ar žmogus turėtų domėtis rašymo subtilybėmis. To priežastis buvo ta, kad paklausinėdama pačių naujų rašytojų, ar jie daro ką nors, kad jų kūrybą paliktų gemalo stadiją, jų atsakymai iš tikrųjų braukia ašarą.

Atsakymas dažniausiai būdavo ne, kai kurie atsakė, kad kartais.

Patys paklaustieji daugiausiai atsakė, kad asmuo turėtų domėtis rašymo subtilybėmis, žinoma, viską vertindami kritiškai ir taikyti savo kūriniams tik tai, kas padėtų istorijoms pražysti. Buvo ir kai kurie, kurie teigė, kad rašymo iš knygų neišmoksi ir, jeigu turi talentą, galima ir numoti ranka į visus patarimus. Bet, talentą, deja, turime ne visi ir, kartais tenka sunkiai dirbti, o, kol kas pastebiu, kad tie, kurie garsiai pareiškia, kad nori būti publikuotais autoriais, net nesistengia savo kūrybos patobulinti.

Vienas akivaizdus dalykas pastebėti būtų tas, kad jaunieji autoriai greitai moka užriesti savo nosyte ir vaidinti, kad jie gerai rašo. Kritika jiems svetimas dalykas ir, vos išgirdę neigiamą žodį, puola it koks bulius be jokio pasigailėjimo. Taip, blogas žodis yra skaudesnis nei durklas krūtinėje, nes žodis pasiekia sielą. Juk rašymas atima tiek daug laiko, jėgų ir net miego. Ką jau ką, tikrai nesinori girdėti, kaip koks žmogeliukas pasako, kad iš žodžių sukūrei tikra mėšlo krūvą. Bet kritika padeda atkreipti dėmesį, kur gali būti tavo silpnoji vieta.

Kadangi facebook’e neretai yra “like“ politika ( turi būtų paspaustas atitinkamas skaičius, kad būtų įkeltas naujas skyrius), irgi padeda patogiau jaustis “aš esu plunksnos dievas/ deivė“ vietoje.  Tikrai nemeluosiu, kai kurie iš šių žmogeliukų moka gražiai pateikti tekstą, bet šiame tekste yra nemažai skylių, kurias padaro jų nesidomėjimas net paprastais dalykais, kuriuos galima rasti akcentuojant kiekviename vadovėlyje, kursuose ar tinklaraščiuose. Tekstuose trūksta logiškumo, žodžių parinkimas atitinkamam skaitytojų ratui, show, don’t tell taisyklės nenaudojimas ar prastas naudojimas, prastas veikėjų kūrimas ir, mano asmeninis mylimiausias, vienos formos palaikymas. Ką gi turiu omenyje?

Kadaise ir aš buvau šioje Žemėje vaikščiojantis sutvėrimas, kuris nesidomėjo rašymu, kuriam klaviatūros barškinimas buvo tiesiog pramoga. Todėl mano pirmosios istorijos buvo tik įdomus laiko praleidimas, suvokimas, kaip sunku parašyti istoriją. Dėl šios priežasties niekados nesistengiu kieno nors pastangas sulyginti su purvais, kaip dauguma labai mėgsta daryti. Žmonės, kurie patys neišmėginę to dalyko, šiuo atveju rašymo, negali būti negailestingi savo kritika. Bet vėliau pradėjau rimčiau žiūrėti į rašymą ir noras tobulėti užgimė. Nors yra dvi dažnai minimos autorių taisyklės, kad reikia: daug rašyti ir daug skaityti, ne visiems pakanka smegenų iš skaitomų knygų gautą informaciją išanalizuoti ir perkelti į savo kūrinius. Juk žinote tą dalyką, kad kol kažkas jums nėra pabrėžiama, į tai neatkreipiate jokio dėmesio ir rimtai nežiūrite. Pavyzdžiui pavyzdys iš mano gyvenimo. Jis nėra susijęs su rašymu, atrodytų savaime suprantamas dalykas, tačiau apie jį nepagalvoji, kol šis faktas nėra tau garsiai pristatytas. O faktas toks: priklausomai, kieno kaulus nori surasti – dinozauro ar pirmykščių žuvų – reikia surasti tokio amžiaus, prieš kiek gyveno tas padaras, iškilusias kalvas/kalnus. Logiška. Paprasta. Bet kol į tai nebuvo atkreipta dėmesio, net nebūtum pagalvojęs, argi ne?

Taip pat yra su rašymu. Mes viską galime nesąmoningai priimti, bet tai nereiškia, kad mes panaudosime. Štai, skaitydami kūrinį matote, kad yra žaidžiama su skyriais: ateities, praeitis, ateitis, praeitis. Kitame kūrinyje istorijos pabaiga perkelta į pradžią. Trečiame nėra dialogų. Ketvirtame skyriai yra laiškai. Penktame istoriją pasakoja daug veikėjų. Ir t.t. Mes tai matome, bet… nepanaudojame.

Kol kas dar man neteko matyti facebooko paskyrose, kad jaunasis autorius žaistų su forma. Jis viską nuosekliai pasakoja, o tai įrodo, kad a) jis nežino apie kitus pateikimo būdus, b) nesijaučia pakankamai saugiai rašydamas, c) jis tikrai rimtai nežiūri į rašymą. Truputį stipriai aš čia, ar ne?

Bet čia ir yra lakus smėlis. Jeigu tu tikrai rimtai žiūri į knygynų lentynas įsivaizduodamas, kad jose vieną dieną bus tavo knyga, reikia suvokti, kad, bent jau Lietuvoje, ji tikrai ten neatsidurs pamojus burtų lazdele. Gaila, gyvenimas nėra pasaka ir mums nepavyks surasti lemtos, kurią patrynę išvysime visagalį džiną. Pasaulyje kiekvieną dieną išleidžiama daug knygų ir skaitytojus tampa vis sunkiau nustebinti. Todėl rašytojai stengiasi pateikti istorijas vis originalesniais būdais. Dažniausiai jie žaidžia su forma.  Žaidžia su kalba. Galiausiai žaidžia su žanrais, o šie turi taisykles.

Dabar turbūt jūsų lūpų kampučiai užsiraitė, pagalvojus apie žanrus. Teisi? Juk mes visi turime kokią nors supratimą, ko galime laukti iš mokslinės fantastikos knygos ar detektyvo. Bet čia irgi slypi atominė bomba. Mokslinės fantastikos knygoje ne visada karaliauja kosmosas ir robotai, o detektyvuose ne visada turi būti išaiškinta žmogžudystė.

Plačiai išsižiojote?

Nenoriu jūsų įbauginti ar pristatyti rašymą, kaip kokį ugnimi spjaudantį drakoną, tačiau jeigu tikrai savo ateityje norite laikyti leidyklų publikuotą knygą, patariu domėtis rašymo subtilybėmis, nes, nuoširdžiai sakau, net neįsivaizduojate, kiek naujų dalykų galite sužinoti, kaip nepaprastai pagerinti savo istorijas, kad šios pavirstų tomis, kurios išsiskirtų, kurios būtų visų skaitomos ir mylimos, jeigu tik kartas nuo karto paskaitysite Wirter’s digest žurnalą ar kokią knygą apie veikėjų kūrimą. Nesimokykite iš savo klaidų. Mokykitės iš kitų klaidų ir literatūros ekspertų 😉

kitty

Reklama

3 thoughts on “Mokytis ar nesimokyti?

  1. Toks nuoširdus, rodos, asmeniškas straipsnis, kad tikrai turėtų būti neblogas spyris šiknon žmogui, kuris kuria ir tikrai gali daugiau, jei labiau pasistengtų. Kažkaip sutapo šitą straipsnį paskaityti kaip tik dabar, kai pati bandau iš pagrindų tvarkyti kūrinį, kurį buvau rimtai užmetus ilgam laikui ir neprisėdau pirmiausia dėl laiko trūkumo, bet šiaip turbūt dėl to, kad jaučiau, jog neblogas šlamštas ten, bent jau pradžioje. Šitas straipsnis kažkaip net dar labiau uždegė sėst ir rimtai mėsinėti viską, pasidaryt platesnį tyrimėlį ir, tikiuosi, grįžti prie paties rašymo.

    Patinka

    1. Dėkoju už gražių komentarą 🙂 Jeigu sužadinau bent vieno asmens norą kuo geriau pasauliui pristatyti savo kūrinį, manau, kad mano tikslas įvykdytas. Džiaugiuosi skaitydama, kad susigundei prisėsti prie savo kūrinio. Visomis keturiomis palaikau tave 🙂 Jeigu supranti angliškai ir nori paskaityti knygų apie rašymą, galiu su mielu noru duoti elektronines versijas (turiu knygų pačiomis įvairiausiomis temomis). Tik brūkštelk laiškelį.

      Tikrai nuoširdžiai iš savo patirties galiu pasakyti (tai ką sužinojau perskaitytų knygų, kūrybinio rašymo paskaitytų universitete, pati rašydama), kad bent minimaliai pasidomėti rašymu yra nepaprastai naudinga, nes tada gali suprasti gausybę dalykų geriau ir sužinai tokia gi yra gausybę galimybių, kaip susukti tokią istoriją, kad pats gali save savo kūriniu palikti be žado. Todėl, jeigu bent yra mintis kada nors tuo rimtai užsiimti, paskaitinėti vieną kitą straipsnį yra žiauriai geras dalykas.

      Patinka

  2. Seniai bekomentavau, bet susidomėjusi skaitau ir laukiu kiekvieno straipsnio. 🙂 Jie puikūs. Įneša pirmadieniams įdomumo 🙂
    Deja, aš nebijau žaisti su žandrais, forma ir t.t. Man tai patinka. Bėda ta, kad nesugebu pabaigti pasakojimo ar net jo įpusėti… Nutrūksta ryšys su juo. Nežinau nei ką daryti. Gal galėtum ką patarti?

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s