Deginant tiltus (Going too far)- Jennifer Echols


Mums patinka peržengti ribas… bet kur ta galutinė?

Kaip toli gali nueiti?
Septyniolikmetė Megė tetrokšta vieno dalyko – išvykti. Kuo toliau nuo vidurinės mokyklos. Kuo toliau nuo nykaus miesteliūkščio ir kontroliuojančių tėvų.
Jai belieka ištverti kelis mėnesius ir tada iškeliaus mokytis į Birmingamą. Tad, kol dar čia, mėgina prasiblaškyti. Tam tinka pavojingas geležinkelio tiltas. Sklinda kalbos, kad prieš porą metų ant jo žuvo mergina ir vaikinas…
Tą vakarą Megė su draugais atsiduria ant geležinkelio tilto – uždraustoje zonoje. Nueita per toli…
Po įvykio ant tilto Megei gresia nemenki nemalonumai. Uolus ir pareigingas policininkas Džonas bando atverti maištaujančiai Megei akis. Pamažu juodu pradeda artėti vienas prie kito, tačiau vidinės baimės trukdo peržengti ribą…

Romanu „Deginant tiltus“ autorė dar kartą įrodė, kad puikiai moka rašyti ir ne veltui giriama kritikų bei skaitytojų. Įtaigus ir emocionalus pasakojimas įtraukia į jaudinančių įvykių tėkmę. „Deginant tiltus“ tapo romantinio žanro RITA finalininku, apdovanotas „Nacionalinio skaitytojo pasirinkimo“ (National Readers’ Choice) ir „Perkamiausios knygos“ (Book Buyer’s Best) prizais, Amerikos leidėjų asociacijos nominuotas „Geriausia jaunimo knyga“ (Best Book for Young Adults).

Jaunatviškai įžūli, kartais provokuojanti ir kartu be galo įtaigi istorija apie du visiškai skirtingus jaunus žmones. Ji – maištinga, nepaisanti ribų, jis priešingai – nusprendęs pasilikti miestelyje sąžiningai dirba visuomenės sergėtoju. Abu gyvena skirtinguose pasauliuose, tačiau vienu metu atsiranda beprotiška trauka. Jų bendravimas tarsi amerikietiški kalneliai – po kiekvieno pakilimo laukia staigus kritimas į bedugnę. Džonas ir Megė bando suprasti vienas kitą ir tuo pat metu pažinti save bei kruopščiai slepiamus išgyvenimus.


Pagrindinė informacijacdb_Deginant-tiltus_z1

Kalba: lietuvių kalba
Išleidimo metai: 2013
Originalus pavadinimas: Going too far
Ankstesnės dalys: nėra
Serijos pavadinimas: nėra
Patartinas amžius: +14
Žanras: romantinis, paauglių, realistinė literatūra
Mitinės būtybės/padarai/ galios: nėra
Puslapių skaičius: 248
Pasakotojas: pirmas asmuo
Autoriaus puslapis: http://http://www.jennifer-echols.com 


Dar viena lietuviškai perskaityta knyga, kurią “suvalgiau“ tą pačią dieną, kai ją iš pasiėmiau iš bibliotekos. Kodėl? Paprasčiausiai laukiant paskaitos pradėjau skaityti. Užkabino. grįžusi namo praleidau visą vakarą skaitydama. Knyga nėra stora ir ją galima tikrai ganėtinai greitai įveikti.

Tai jau trečia mano šios autorės skaityta knyga ir jau pastebėjau vieną porą pasikartojančių aspektų:  autorė sukuria ganėtinai šaltus santykius tarp tėvų ir merginų.  Taip pat tėvai daugiausiai figūruoja tik istorijų pradžiose ir toliau pagrindiniai veikėjai paliekami patys sau toliau egzistuoti. Taip pat autorė neketina labai jau savęs varžyti vartojant žodį seksas.  Tave pamiršus  knyga ganėtinai atsargiai liečia šį žodį, kaip ir pačias scenas susijusios su šiuo veiksmu. Knyga Such a Rush  nestokojo minėjimų ir vietų. O šioje knygoje… veikėja kalba tiesiai šviesiai apie šį dalyką, kad kartais nejauku darosi, kadangi tas knygas, kurias skaitau paaugliams, tiesiai šviesiai nepyškina tau šio žodžio. Jie arba tai daro, arba to nedaro. Todėl iš tikrųjų labai norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad jauno amžiaus skaitytojams tikrai nepatarčiau imti į rankas.

Kaip dažnai dabar esu įpratusi daryti, aš nesidomiu, apie ką bus knyga, kurią pasiėmiau skaityti. Taip pat nesidomėjau ir šia. Tiesiog pasiėmiau, prieš paskaitą panagrinėjau… Vos perskaičius žodį, kad paauglė susidomės faru… na, įsivaizdavau, kad tai bus ganėtinai vyresnis faras nei devyniolikos. Smagi staigmena.

Kalbant apie viršelį, mėlyni plaukai ganėtinai svarbi istorijos detalė. Pagrindinės veikėjos plaukai yra mėlyni ir ji ne kartą tai pabrėžia ir akcentuoja. Tačiau tas, kuris darė viršelį, manyčiau, kad turi daugiau su photoshop padirbti. Labai jau krenta į akis faktas, kad plaukai netikroviškai guli.

Kalbant apie pagrindinę veikėją, tai vertėtų paminėti, kad ji tikrai įžūli veikėja, kuri neatrodo, kad ko nors iš tikrųjų siektų ar norėtų iš savo gyvenimo, kad ji mėgaujasi šia minute ir tiek. Jai nerūpi kitų nuomonės. Tai jau įrodo pats faktas, kad ji nusidažė plaukus mėlynai.

Vaikinas/ faras – mielas širdžiai jaunuolis. Nežinau kodėl, tačiau jis kartu atrodė ir grėsmingas, ir mielas kaip pliušinis meškiukas. Plius, protingas pliušinis meškiukas. Mano širdis kone subliuško kaip ledai saulės atokaitoje, kai autorė suteikė jam menininko talentą. Stiprus, protingas ir dar dailininkas. Super derinys.

Taip pat buvo kitų veikėjų, kurie turėjo kurti kaip ir pavydą. Vietomis jie tikrai tai darė ir sėkmingai, kitose vietose tai buvo neveiksminga ir reziume gavosi taip, kad kažko tame fronte pritrūko.

Kalbant apie žodyną pateikta lietuviškame variante (nežinau kaip angliškame), tai yra labai daug pakartojimų. Ką turiu omenyje? Tai, kad mergina kažką pagalvoja, ir vėliau vos ne tais pačiais žodžiais pasako savo mintį.

Skaitai tekstą du kartus -_-

Jau minėjau, kad plaukai yra svarbi istorijos detalė. Taip pat prie šio sąrašo verta pridėti tiltą, kuris pateikiamas skaitytojams jau nuo paties pirmo skyriaus, kadangi tai tampa priežastimi, kodėl istorija iš viso yra pasakojama. Netgi, atkreipiu jūsų dėmesį, ant knygos viršelio yra minimas tiltas, nors lietuviškas knygos pavadinimas nėra tiesiogiai išverstas iš originalo. Angliškai knyga vadinasi Going too far, kas lietuviškai būtų panašaus ėjimas per toli, persistengimas, ribų peržengimas.

Kodėl tas tiltas svarbus? Ant jo žuvo pora, kai važiavo traukinys. Istorijos pabaigoje yra pateikiama, kodėl toji pora yra svarbi detalė pasakojime, tačiau aš jums to neatskleisiu siekdama nesugadinti knygos skaitymo įdomumo. Bet verta pabrėžti, kad būtent toji pora yra priežastis, kodėl mūsų mielas faras yra pakvaišęs dėl to tilto ir, kodėl jis mėgina apsaugoti bet kokius kvailius nuo tragiškos mirties ant traukinio bėgių.

Pasakoja yra mergina ir pasakojama iš pirmojo asmens.

Konfliktas/ drama/ įtampa priklausytų, į kurį veikėją mes iš tikrųjų atkreipsime dėmesį. Merginos problema yra ta, kad ji sirgo leukemija. Tai ją ganėtinai paveikė. Kaip stipriai paveikė? Na, visa knyga apie tai. Vaikino problema  – tiltas. Kad dar būtų aiškiau, šie veikėjai yra vienas kito priešingybės ir jie tai priartėja, tai atitolsta, o susidūrimai būna ne su fejerverkais.

Kitaip tariant pagrindinė istorijos problema sietųsi su veikėjų patirtais išgyvenimais ir negalėjimas jų įveikti be kažkieno pagalbos. Galiausiai abu veikėjai vienas kitam padeda ištrūkti iš jų paties susikonstruoto narvo.

Man patiko istorijos mintis, kaip būtų galima nubausti nusikaltėlius: tiesiog liepti jiems už dyką dirbti tose įstaigose, kurios buvo pajudintos ant kojų dėl jų kvailo elgesio.

Taip pat man patiko pati istorija bendrai ją apėmus. Nors turiu pasakyti, kad iki WOW tikrai daug ko trūko. Ją skaityti galimą, tačiau tikrai ne dieną iš dienos apie ją galvoti. Gal po gerų kelių mėnesių ją pamiršiu su visam.

Šią knygą skaitydama aš vis galvojau, kaip galėčiau įvardinti pagrindinę veikėją, ir priėjau prie išvados, kad negaliu pavadinti šios veikėjos piktadare. Todėl belieka tik kitas variantas – bloga mergina/ veikėja. Tada pradėjau svarstyti, kuo gi šie du veikėjų tipai skiriasi man, kaip jie mane paveikia ir išvis, ar man tokios veikėjos patinka.

Atsakymas tas, kad tokių veikėjų nelabai mėgstu ir, kad istorijų pabaigoje jos taps angelais.

Kitaip tariant, istorija nuspėjama.

Buvo šiaip nemažai įdomių vietų istorijoje. Man kažkodėl patiko momentai su odekolonais. Nežinau, kažkaip savotiškai ir keista, ir įdomu buvo, kai mergina tiesiai šviesiai sako, kad tu skaniai kvepi, o vėliau jo namuose uosto buteliukus.

Kol avėsi švarius batus, lyg niekur nieko nuėjau prie komodos, atsukau vieną odekolono buteliuką ir pakvėpinau. Ne tas kvapas. Paėmiau kitą buteliuką. Irgi ne tas. Jei galiausiai pasirodys, kad tai skalbimo miltelių ar dezodoranto, ar losjono po skutimosi kvapas, nusivilčiau.

Pro mano petį kyštelėjo ranka, paėmė buteliuką ir padavė man.

-Šitas.

Puslapis 147.

***

-Aš jam primenu merginą, kuri žuvo ant to tilto.

Vilas iškart nutilo.

-O. Taip. Juk tu buvai ant jo tilto. Jis dėl to tilto kaip apsėstas. Nuo devynerių. Jei jam kas neaišku, išprotauja remdamasis logika.

-Faras ateina,- burbtelėjo Skipas. – Elkitės kaip niekur nieko.

Šioji ištrauka iš 97 puslapio knygoje, man buvo ir šmaikšti ir kartu primenanti bei paaiškinanti dar geriau, kuo gi tas tiltas toks ypatingas. Jums, kaip neskaitusiems šios knygos, šioji trumputė ištrauką suteikia tikrai nemažai informacijos.

Ko trūko? Norėjau aštresnių pavydo scenų. Tos, kurios buvo, man buvo per silpnos ir tai labai kliuvo. Taip pat kažkaip keistai ji suprato, kad ji yra įsimylėjusi farą. Nežinau, man tai kažkaip buvo pristatyta keistokai. Nebuvo taip, kad vieną dieną ji jam neturi jausmų, o jau kitą tiesiog alpta nuo paprasto akių kontakto. Atrodytų, kad viskas ganėtinai vyksta palaipsniui: ji jaučiasi keistai būdama su juo, vėliau sužino, kad jis vaikinas, kuriuo mokykloje buvo susižavėjusi, o tada supranta, kad jį myli. Logiškai pristatoma, tačiau  toji vieta, kai ji supranta savo jausmus, man buvo kaip žaibas iš giedro dangaus. Net dabar mėginu suvokti, kodėl tuo momentu taip pasijaučiau…

Ar patarti skaityti šią knygą? Ji tikrai nėra prasta ir ją tikrai galima skaityti. Tačiau tikrai ji tinka ne jauno amžiaus skaitytojams ir tikrai ne tiems, kuriems nepatinka maištingos veikėjos, kurios neatrodo, kad turėtų savigarbą, sąžinę ar suvokimą, ką galima daryti, o ko ne.

trys

kitty

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s